SAKRAMENTAI » Santuoka

SANTUOKA
SANTUOKA

Bendruomenei tarnavimo sakramentai


SANTUOKA


   Santuokinę sąjungą, kuri vyrą ir moterį labai glaudžiai jungia gyventi ir mylėti, nustatė ir savais įstatymais aprūpino Kūrėjas. Savo prigimtimi ši sąjunga yra skirta sutuoktinių labui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tą pakrikštytųjų ryšį Viešpats Kristus iškėlė į sakramento orumą.

 

   

Santuokos sakramentas yra Kristaus ir Bažnyčios vienybės ženklas. Sutuoktiniams jis suteikia malonę mylėti vienas kitą tokia meile, kokia Kristus pamilo savo Bažnyčią; tad sakramento malonė žmogišką sutuoktinių meilę daro tobulesnę, sustiprina jų nesuardomą vienybę ir juos pašventina kelyje į amžinąjį gyvenimą.

 

   Santuoka remiasi abipusiu susituokiančiųjų sutikimu, tai yra pasiryžimu visiškai atsiduoti vienas kitam, turint tikslą šį meilės ryšį išgyventi ištikimai ir vaisingai.

 

 

   Kadangi santuoka įteisina sutuoktinių gyvenimą kaip viešą instituciją Bažnyčioje, dera, kad ji būtų sudaroma viešai, apgaubta liturginėmis apeigomis, dalyvaujant kunigui (arba kitam Bažnyčios įgaliotam liudytojui), santuokos liudininkams ir susirinkusiems tikintiesiems.

 

   Vienumas, nesuardomumas ir pasirengimas būti vaisingiems yra esminiai santuokos elementai. Poligamija yra nesuderinama su santuokos vienumu; ištuoka išskiria tai, ką Dievas sujungė; atsisakymas būti vaisingam atima iš santuokinių gyvenimo „brangiausią jo dovaną” - kūdikį.

 

   

  Pakartotinė išsiskyrusiųjų santuoka, tebesant gyvam teisėtam sutuoktiniui, prieštarauja - kaip mokė Kristus - Dievo planui ir įstatymui. Tokie naujai suėję išsiskyrusieji nuo Bažnyčios neatskiriami, tačiau negali priimti eucharistinės Komunijos. Jie gali gyventi krikščioniškai, ypač auklėdami tikinčiais savo vaikus.

 

   Krikščioniška šeima yra vieta, kur vaikai pirmiausia sužino apie tikėjimą. Dėl to šeimos židinys teisingai yra vadinamas „namų Bažnyčia”, malonės ir maldos bendruomene, žmogiškų dorybių ir krikščioniškos meilės mokykla. (KBK 1660 - 1666)