AKTUALIJOS

Pal. Mykolo Giedraičio 530-sioms mirties metinėms. Dr. Asta Giniūnienė

Pal. Mykolo Giedraičio 530-sioms mirties metinėms

Dr. Asta Giniūnienė
„Magnificat“ archyv. nuotr.

Gegužės mėnesio „Magnificat“ viršelis – proginis, skirtas palaimintojo regulinių atgailos kanauninkų vienuolio Mykolo Giedraičio 530-osioms mirties metinėms paminėti. Šis tylusis broliukas, pamaldžiu gyvenimu, šventumu ir stebuklais garsėjęs dar būdamas gyvas, mirė 1485 m. gegužės 4 d. Viršelyje reprodukuotas nežinomo autoriaus pal. Mykolo Giedraičio atvaizdas kabo Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje, Giedraičių koplyčios altoriuje.

Pal. Mykolo Giedraičio kulto židinys nuo pat pradžių telkėsi Krokuvoje, prie Šv. Morkaus bažnyčios įsikūrusiame regulinių atgailos kanauninkų vienuolyne, kuriame iš Lietuvos kilęs vienuolis praleido didžiąją gyvenimo dalį. Lietuvoje pal. Mykolo Giedraičio kultas išsiskleidė XVII–XVIII a. pradžioje, tuo laiku jis buvo itin gerbiamas ir gretinamas su savo amžininku šventuoju Kazimieru.

Išlikę ankstyvi XVI–XVII a. Mykolo Giedraičio gyvenimo aprašymai. Jis gimė apie 1425 m., yra kildinamas iš garsios kunigaikščių Giedraičių giminės. Spėjama, kad jo tėvonija buvusi netoli Vilniaus, galbūt Videniškiuose. Mykolas buvo luošas ir kentė nuolatinius fizinius skausmus. Nuo vaikystės pasižymėjo uoliu pamaldumu, nesibodėjo rankų darbo, darydavo dailias dėžutes Švč. Sakramentui nešioti.

Jaunuolis įstojo į Bistryčios (dab. Baltarusija) regulinių atgailos kanauninkų vienuolyną. Tai buvo kontempliatyvus ordinas, kuris laikėsi šv. Augustino regulos. Vienuoliai (vadinami baltaisiais augustinais) vilkėjo baltą abitą su emblema – raudona širdimi ir kryžiumi. Ordino legendinės ištakos siekia poapaštalinius laikus, jo įkūrėju laikomas šv. Petro įpėdinis šv. Kletas, vizijoje išvydęs angelą, turintį raudoną kryžių. Širdis simbolizavo šv. Augustino skelbtą dieviškosios meilės doktriną. 1256 m. popiežius Aleksandras IV oficialiai patvirtino Romoje įsikūrusį Regulinių atgailos kanauninkų ordiną. Po metų šie vienuoliai buvo įkurdinti Krokuvoje, ten pastatyta Šv. Morkaus bažnyčia ir vienuolynas.

Į Lietuvą regulinius atgailos kanauninkus pakvietė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila, apie 1390–1391 m. buvo pastatytas Bistryčios, o po metų – Medininkų vienuolynas.

Jau surinkta stora byla oficialiai beatifikacijai pradėti. „Magnificat“ archyv. nuotr.

Iš Bistryčios Mykolas Giedraitis persikėlė į regulinių atgailos kanauninkų centrą – Krokuvos vienuolyną. Ten jis baigė naujokyną ir davė vienuolio įžadus. Manoma, kad kurį laiką Mykolas studijavo Krokuvos universitete, bet kunigu netapo. Visą likusį gyvenimą jis tarnavo Šv. Morkaus bažnyčios zakristijonu (laikomas zakristijonų globėju), gyveno mažoje celėje ir uoliai laikėsi Atgailos kanauninkų regulos, pasižyminčios asketiškumu, itin uolia, griežta ir gilia atgailos praktika. Jis patyrė dvasinių kovų ir gundymų, nuo kurių vadavosi plakdamasis rykšte.

„Magnificat“ archyv. nuotr.

Vienatvėje užsisklendusio vienuolio šventumas buvo regimas – jis turėjo vizijų, pranašystės dovaną, stebuklingų galių, žmonės dažnai į jį kreipdavosi prašydami pagalbos. Jo užtarimu pasveikdavo ligoniai, buvo sustabdomi įsiliepsnoję gaisrai.

Mykolas Giedraitis mirė atlikęs išpažintį, priėmęs Švč. Sakramentą ir atsiprašęs brolių. Palaidotas Krokuvoje, Šv. Morkaus bažnyčioje. Tikintieji jį pradėjo gerbti išsyk po mirties. 1625 m., palaikus perkėlus į naują kapavietę toje pat bažnyčioje, buvo pastatytas puošnus antkapis. Ten kabo ir žymiausias pal. Mykolo Giedraičio atvaizdas (1624 m.) su dvylika scenų, pasakojančių apie jo užtarimu patirtus stebuklus.

XVII a. garsas apie Mykolo Giedraičio šventumą pasiekė Lietuvą, jo kulto sklaida rūpinosi atgailos kanauninkai ir Giedraičių giminė. Martynas Marcelijus Giedraitis apie 1617 m. Videniškiuose fundavo Atgailos kanauninkų vienuolyną ir Šv. Lauryno bažnyčią. Per 1655–1661 m. karą smarkiai nukentėjusi šventovė buvo atstatyta ir 1684 m. konsekruota. Joje buvo net septyni altoriai, vienas jų – pašvęstas pal. Mykolui Giedraičiui. Tikėtina, kad jame kabėjęs paveikslas – tas pats mūsų laikus pasiekęs atvaizdas. XVIII–XIX a. sandūroje prie bažnyčios pristačius Giedraičių giminės memorialinę koplyčią, šis atvaizdas buvo perkeltas į joje įrengtą altorių ir ten tebekaba ligi šiol.

Pal. Mykolo Giedraičio vardo koplyčia Krokuvoje. „Magnificat“ archyv. nuotr.

Videniškių bažnyčios paveiksle pal. Mykolas Giedraitis pavaizduotas klūpantis prie altoriaus. Fone pro praskleistą užuolaidą matyti pilki pastato fragmentai, veikiausiai pavaizduotas Šv. Morkaus bažnyčios interjeras. Kaip rašoma hagiografijose, šioje bažnyčioje brolis Mykolas ištisas naktis suklupęs nuoširdžiai melsdavosi kontempliuodamas Kristaus kančią, „ašaras iš akių, kraują iš kūno“. Pamaldumą Nukryžiuotajam rodo žvakių liepsnos apšviestas ant altoriaus stovintis kryžius. Santūrus, tamsių rusvų pilkšvų spalvų koloritas, gilūs tonai sukuria nakties atmosferą ir nukreipia žvilgsnį į blausia šviesa apšviestą palaimintojo veidą. Jo išraiška ir laikysena – priekin palinkusi galva, ant krūtinės sukryžiuotos plaštakos – byloja apie nuolankumą, švelnumą ir nuoširdų gailestį. Aplink galvą – vos įžiūrima nimbo linija. Ant žemės guli atversta knyga – matyt, jo išsimokslinimo simbolis.

Šį atvaizdą tikintieji labai gerbė, XVII a. pab. prie jo kabojo votai, o XVIII a. vid. jis buvo papuoštas regentystės stilistikos žalvariniu sidabruotu aptaisu, dengiančiu palaimintojo drabužį. Peleriną ir abito kraštą vaizduojančios aptaiso dalys mažai dekoruotos, veikiausiai pakartotas paveikslo piešinys. Auksakalio meistrystė pasireiškė kamžos kalstyme – ji gausiai puošta gėlių, ragų, riesčių ir treliažo ornamentais.

Šis „dangišku žvilgesiu“ padabintas drabužis simboliškai liudija pal. Mykolo Giedraičio atsidavimą zakristijono tarnystei. Pastebėtini nedideli aptaisų praradimai – ant krūtinės matyti skylutės, šioje vietoje galėjo būti pritvirtinta vienuolijos emblema – širdis su kryžiumi.

Videniškių bažnyčioje esantis palaimintojo atvaizdas sukurtas profesionalaus tapytojo, jo meniškumo nenustelbė atnaujintojų prisilietimai. Jis pasižymi taurumu, meditatyvia nuotaika ir subtilia tapysena.

Paveikslas palaimintojo koplyčioje Lenkioje. „Magnificat“ archyv. nuotr.

Lietuvoje pal. Mykolo Giedraičio paveikslų būta ir kitose regulinių atgailos kanauninkų (Tverečiaus, Jūžintų, Papilio, Panemunio) šventovėse ir kai kuriose parapijų (Giedraičių, Veliuonos ir kt.) bažnyčiose. XIX a. vid. su šios vienuolijos egzistavimo baigtimi nutrūksta ir palaimintojo gerbimo tradicija.

Sovietmečiu pal. Mykolo Giedraičio kultą gaivino kun. Zigmas Komaras, į altorius sugrąžinęs pamirštus Giedraičių ir Tverečiaus bažnyčios paveikslus. Paskutiniais dešimtmečiais įvairių sričių lietuvių tyrinėtojai gilinasi į Mykolo Giedraičio švento gyvenimo istoriją.

Nuo seno liaudies palaimintuoju laikomam vienuoliui Lenkijos tikinčiųjų rodoma pagarba ir rūpinimasis jo oficialaus kulto patvirtinimu skatina ir mus iš naujo atrasti šio kuklaus iš Lietuvos kilusio žmogaus dorybes.