AKTUALIJOS

„Daug ką patyriau, daug kur buvau ir
daug ką mačiau –
ir viskas buvo m a l o n ė.“

(Kun. V. Aliulis, „Vieno žąsiaganio istorija“, 145 p.)

Kunigas jubiliatas VACLOVAS ALIULIS MIC
1921–1944–2015

2015 m. gegužės 26 d. Marijampolės ligoninėje mirė kunigas jubiliatas Vaclovas Aliulis MIC. Kunigas marijonas buvo pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, ateitininkas, Naujojo Testamento lietuviškojo vertimo redaktorius, liturginių tekstų vertėjas, rašytojas, dvasios vadovas.

Gimė 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnų kaime, Alytaus r. Nuo 1937 m. – vienuolis marijonas. 1940 m. baigė Marijampolės marijonų gimnaziją. 1945 m. baigė Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir Teologijos fakultetą, įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1944 m. birželio 11 d. įšventintas kunigu. Nuo 1991 m. – Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys.

1945–1946 m. – Varėnos Šv. arkangelo Mykolo parapijos vikaras, 1946–1948 m. – Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios administratorius, nuo 1948 m. darbavosi Vilniaus arkivyskupijos parapijose: 1948 m. – Šv. Ignoto vikaras, 1948–1949 m. – Vilniaus Šv. Dvasios vikaras, 1949 m. – Druskininkų Švč. M. Marijos Škaplierinės, 1949–1951 m. – Paringio Švč. Jėzaus Širdies, 1951–1954 m. – Palūšės Šv. Juozapo, 1954–1959 m. – Strūnaičio Šv. apaštalų Petro ir Povilo administratorius, 1959–1962 m. – Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai administratorius, Trakų dekanas, 1962–1967 m. – Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas, Švenčionių dekanas, 1967–1970 m. – Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijos) klebonas, 1974–1978 m. – Turgelių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų klebonas, Turgelių dekanas, 1978–1993 m. – Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo, Vilniaus Šv. Mikalojaus, Dievo Apvaizdos parapijų vikaras, Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo (Arkikatedra bazilika) talkininkas.


Kunigas Vaclovas Aliulis MIC bus pašarvotas Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje (lankymas gegužės 27 d. 7–22 val., 28 d. nuo 7 val.),  laidotuvių šv. Mišios – Vilniaus Arkikatedroje ketvirtadienį, gegužės 28 d., 11 val. Po šv. Mišių velionis išlydimas į Alytaus r. Santaikos Kristaus Karaliaus bažnyčią, kurioje 15 val. aukojamos šv. Mišios. Po jų – laidotuvės Santaikos kapinėse.

plačiau

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Apd 2, 1–4

 

Sekminės krikščionims yra antra pagal svarbą šventė. Pirmosios svarbos – Velykos, Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Ypatinga Sekminių reikšmė yra ta, kad jos laikomos krikščionių bažnyčios gimtadieniu.
 
Iš tiesų Sekminės buvo švenčiamos dar prieš bažnyčios susikūrimą. Tai buvo viena iš įprastai švenčiamų Izraelio švenčių, apie kurią rašoma Kunigų 23, 15, kada po Paschos (arba Velykų) praėjus penkiasdešimčiai dienų, arba septynioms savaitėms, kai Dievas Izraeliui davė dešimt Įstatymų, buvo švenčiama Shavuot – Derliaus, arba Savaičių šventė. Mes tądien matome Jėzaus mokinius Jeruzalėje, greičiausiai kaip ir daugelis izraelitų pasiruošusius švęsti šią šventę. Ir juos staiga ištinka Jėzaus pažado apie Šventosios Dvasios nužengimą išsipildymas.
 
Taigi ką mes žinome apie Sekmines prieš nužengiant Šventajai Dvasiai? Jos yra prisietos prie tautos išsilaisvinimo iš vergijos, jos yra sutapatintos su Dievo Įstatymo gavimu, jų švęsti į Jeruzalę suvažiuodavo žydai ne vien tik iš Izraelio, bet ir iš tolimiausių imperijos regionų.
 
Aptariamas tekstas pažymi naują šios derliaus šventės prasmę: dovana Dievo žmonėms – Šventosios Dvasios nužengimas. Jėzus buvo kalbėjęs: Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių (Apd 1, 8).
plačiau

2015 m. gegužės 19-22 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos Vyskupų Konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo kardinolas A. J. Bačkis, arkivyskupai G. Grušas, S. Tamkevičius, P. López Quintana; vyskupai E. Bartulis, J. Boruta, J. Ivanauskas, K. Kėvalas, R. Norvila, A. Poniškaitis, L. Virbalas, L. Vodopjanovas.

Plenarinį posėdį įžanginiu žodžiu pradėjo Apaštalinis Nuncijus Lietuvai arkivysk. Pedro López Quintana, kuris pasveikino susirinkusiuosius, prisiminė prieš tris mėnesius įvykusį Lietuvos vyskupų vizitą ad limina pas Šventąjį Tėvą, aptarė pasiruošimą Šventųjų Gailestingumo metų šventimui ir palinkėjo gero darbo.

Į posėdį susirinkę vyskupai svarstė, kaip švęsti artėjančius Popiežiaus paskelbtus Gailestingumo metus. Nutarta, kad šventimas vyks trimis lygiais: nacionaliniu, vyskupijų ir parapijų, o pirmieji konkretūs pasiūlymai bei preliminarus iškilmių kalendorius galėtų būti pateikti jau kitam plenariniam posėdžiui. Lietuvos vyskupai rengiasi dalyvauti ir Romoje organizuojamuose Šventųjų Gailestingumo metų renginiuose. LVK Šeimos reikalų tarybos pirmininkas kard. A. J. Bačkis susirinkusiems kalbėjo apie pasirengimą spalio mėnesį vyksiančiai eilinei Vyskupų Sinodo asamblėjai Romoje bei aptarė šeimų sielovadą mūsų krašte. Ganytojai pritarė LVK Liturgijos komisijos pirmininko vysk. L. Virbalo pasiūlymui papildyti Lietuvoje naudojamą „Laidotuvių apeigyną“ kremavimo apeigomis, taip pat siūlymui kreiptis į Romą, prašant leidimo į Lietuvoje naudojamą Švč. Mergelės Marijos litanijos tekstą įtraukti kreipinį „Gailestingumo motina“.

plačiau

Popiežiaus Pranciškaus 2014 m. katechezė apie Šv. Dvasios dovanas 

Girdėjome skaitinį iš Psalmių knygos: „Kadangi Viešpats mane moko [kituose vertimuose: „pataria“, – red. past.], jį šlovinsiu; net naktį mano širdis tai primena“ (plg. Ps 16, 7). Tai dar viena Šventosios Dvasios dovana – patarimo dovana.

Žinome, kaip svarbu sudėtingiausiais momentais turėti galimybę pasitikėti išmintingų ir mus mylinčių žmonių patarimu. Per šią patarimo dovaną pats Dievas savo Dvasia apšviečia mūsų širdį, padėdamas suprasti, kaip teisingai kalbėti, kaip elgtis, kuriuo keliu eiti. Kaip ši malonė veikia mumyse?

Kai priimame Šventąją Dvasią ir leidžiame jai apsigyventi mūsų širdyse, ji tuoj pat padaro mus jautrius jos balsui, nukreipia pagal Dievo širdį mūsų mintis, jausmus ir ketinimus. Tuo pat metu ji mus ragina vis labiau kreipti vidinį žvilgsnį į Jėzų, kad jis mums būtų mūsų veikimo ir santykio su Dievu Tėvu ir su broliais pavyzdys. Patarimas yra Šventosios Dvasios dovana, kuri į­ga­lina mūsų sąžinę daryti konkrečius pasirinkimus bendrystėje su Dievu pagal Jėzaus ir jo Evangelijos logiką.

plačiau

Popiežiaus Pranciškaus 2014 m. katechezė apie Šv. Dvasios dovanas 

Panagrinėjęs išmintį, kuri yra pirmoji iš septynių Šventosios Dvasios dovanų, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į antrąją dovaną – supratimą.

Čia kalbama ne apie žmogiškąjį įžvalgumą, intelektinį gebėjimą, kuris daugmaž mums visiems būdingas. Tai veikiau malonė, kurią gali duoti tik Šventoji Dvasia, ir kuri pažadina krikščionio gebėjimą pranokti išorinį tikrovės aspektą ir žvelgti į Dievo minties bei jo išganymo plano gelmes.

Apaštalas Paulius, kreipdamasis į Korinto bendruomenę, labai gerai aprašo šios dovanos poveikį – tai, ką mumyse nuveikia supratimo dovana: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli. Dievas mums tai apreiškė per Dvasią“ (1 Kor 2, 9–10).

plačiau

Ge­gu­žės 30 d. Šal­či­nin­kų mies­to par­ke vyks Tarp­tau­ti­nis gy­vo­sios mu­zi­kos fes­ti­va­lis „Iš šir­dies į šir­dį”.

Tre­čius me­tus VšĮ BAR­DAI LT ren­gia­ma­me fes­ti­va­ly­je su­si­tiks dai­nuo­jan­tys moks­lei­viai iš Vil­ni­jos kraš­to, jau­nie­ji bar­dai bei ge­rai sce­nos sko­nį ži­nan­tys at­li­kė­jai iš Lie­tu­vos bei už­sie­nio.

Šis fes­ti­va­lis – tai vie­nin­te­lis to­kio po­bū­džio gy­vo­sios mu­zi­kos fes­ti­va­lis Vil­ni­jos kraš­te. Pa­sak šio fes­ti­va­lio me­no va­do­vo, ak­to­riaus ir bar­do Ge­di­mi­no Stor­pirš­čio, čia su­si­tin­ka skir­tin­gos kar­tos, skir­tin­gos kal­bos, skir­tin­gi nors ir gi­mi­nin­gi mu­zi­kos žan­rai. La­bai svar­bu iš­lai­ky­ti šia­me kraš­te šį fes­ti­va­lį, kaip jun­gian­tį įvai­rių kul­tū­rų žmo­nes.”

Tą­dien kar­tu su ži­no­mais Lie­tu­vos at­li­kė­jais bei sve­čiais iš Bal­ta­ru­si­jos, Len­ki­jos, Šiau­rės Ai­ri­jos pa­si­ro­dys ir Vil­ni­jos kraš­to sa­vi­val­dy­bių jau­nie­ji bar­dai. Jie čia pa­te­ko ne­at­si­tik­ti­nai – iš­girs­ti ren­gi­nių cik­lo „Dai­nių dia­lo­gai Vil­ni­jos kraš­te” me­tu, vė­liau da­ly­va­vę at­ran­kos tu­re Šal­či­nin­kuo­se. Ir tik tai čia, ge­riau­siai pa­si­ro­dę, bu­vo pa­kvies­ti da­ly­vau­ti Tarp­tau­ti­nia­me gy­vo­sios mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je „Iš šir­dies į šir­dį”. Tai Au­gus­tas La­pins­kas (Rie­šės gim­na­zi­ja), Ka­tri­na Ko­siak (Pa­bra­dės „Ry­to” gim­na­zi­ja), Ne­men­či­nės Ge­di­mi­no gim­na­zi­jos gru­pė „Lais­vės skry­dis” bei Šir­vin­tų Lau­ry­no Stuo­kos-Gu­ce­vi­čiaus gim­na­zi­jos an­samb­lis.

plačiau
Popiežius ragina Kinijos katalikus likti ištikimus Romai

Po­pie­žius Pra­nciš­kus tre­čia­die­nį par­agi­no Ki­ni­jos ka­ta­li­kus lai­ky­tis prie „uo­los“, ant ku­rios sto­vi Ro­mos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia, nors šis jo ra­gi­ni­mas, kaip ma­no­ma, tu­rė­tų su­er­zin­ti Pe­ki­ną.

„Mels­kit Ma­ri­jos pa­dė­ti Ki­ni­jos ka­ta­li­kams ... gy­ven­ti dva­siš­kai su­si­vie­ni­jus su Pe­tro uo­la, ant ku­rios pa­sta­ty­ta Baž­ny­čia“, – sa­kė pon­ti­fi­kas per au­dien­ci­ją su ti­kin­čiai­siais Šv.Pe­tro aikš­tė­je.

Tai jis par­eiš­kė ar­tė­jant ge­gu­žės 24-ajai – mal­dos už ka­ta­li­kus Ki­ni­jo­je die­nai, ku­rią 2007 me­tais pa­skel­bė Pra­nciš­kaus pirm­ta­kas Be­ne­dik­tas XVI.

Kal­bė­da­mas apie Šv.Pe­trą, ku­rį Ro­mos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia lai­ko pir­muo­ju po­pie­žiu­mi, jis ra­gi­no Ki­ni­jos ka­ta­li­kus bū­ti iš­ti­ki­mus Baž­ny­čiai.

Va­ti­ka­nas ne­pa­lai­ko dip­lo­ma­ti­nių san­ty­kių su Ki­ni­ja nuo 1951 me­tų, kai juos nu­trau­kė tuo­me­ti­nis ša­lies va­do­vas Mao Ze­don­gas (Mao Dze­du­nas).

Vyk­da­mas pir­mo­jo po­pie­žiš­ko­jo vi­zi­to į Pie­tų Ko­rė­ją rugp­jū­čio mė­ne­sį Pra­nciš­kus par­agi­no nor­ma­li­zuo­ti ša­lių san­ty­kius, ta­čiau pri­dū­rė, kad tai ga­li įvyk­ti tik tuo at­ve­ju, jei­gu Ki­ni­jos ka­ta­li­kai tu­rės re­li­gi­nės lais­vės tei­sę ir Va­ti­ka­nui bus leis­ta skir­ti sa­vo vys­ku­pus dau­giau­siai gy­ven­to­jų tu­rin­čio­je pa­sau­lio ša­ly­je.

Pon­ti­fi­kas pa­si­nau­do­jo pro­to­ko­lu, pa­gal ku­rį pa­siun­čia ži­nią vi­sų ša­lių, ku­rių oro erd­ve skren­da, ly­de­riams.

Grįž­da­mas iš Ko­rė­jos pon­ti­fi­kas pa­ža­dė­jo at­vyk­ti į Ki­ni­ją, kai tik Baž­ny­čiai bus leis­ta dirb­ti sa­vo dar­bą to­je ša­ly­je.

Ki­ni­jo­je vei­kia vals­ty­bės kon­tro­liuo­ja­ma Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia, ku­ri ne­pri­pa­žįs­ta Va­ti­ka­no vir­še­ny­bės, ta­čiau taip pat eg­zis­tuo­ja „pog­rin­di­nė“ Baž­ny­čia. Pa­sak eks­per­tų, apie 12 mln. šios ša­lies ka­ta­li­kų yra pa­si­da­li­ję maž­daug po ly­giai abie­jo­se Baž­ny­čio­se.

Pirmadienį po pietų popiežius Pranciškus atidarė Vatikane iki ketvirtadienio vyksiantį Italijos Vyskupų konferencijos posėdį, kuriame, be einamųjų Bažnyčios Italijoje gyvenimo reikalų, bus kalbama ir apie apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ recepciją, šio dokumento svarbą ir žinomumą Italijos katalikų bendruomenėse.

Italijos vyskupams šia proga sakytoje kalboje popiežius pasiūlė keletą minčių, subrandintų per dvejus pontifikato metus bendraujant su įvairių šalių vyskupais. Daugybėje pastaruoju metu vykusių susitikimų su Vyskupų konferencijomis turėjau progą įsitikinti, - sakė Pranciškus, - kaip labai jiems svarbu tai, ką būtų galima pavadinti bažnytiniu jautrumu, tai yra siekimas įsijausti į Kristų, sekti jo nuolankumu, atjauta, gailestingumu, dalykiškumu ir išmintimi.

Bažnytinis jautrumas reiškia pareigą drąsiai smerkti korupciją privačiame ir viešame gyvenime, kuri be jokios gėdos nuskurdina daugelį šeimų, pensininkų, dorų dirbančių žmonių, atima viltį iš jaunimo, labiausiai apiplėšia silpnuosius ir vargšus. Bažnytinis jautrumas mus skatina būti gerais ganytojais, įpareigoja būti su Dievo tauta, ginti ją nuo ideologinės kolonizacijos, kuri šiandien kėsinasi į žmogaus tapatybę ir orumą. Bažnytinis jautrumas turi įkvėpti mūsų priimamus sielovadinius sprendimus. Mūsų skelbiamuose dokumentuose neturi vyrauti abstraktūs teoriniai doktrininiai aspektai, tarsi tie dokumentai būtų skiriami tik siauram ekspertų ratui, o ne Dievo tautai. Turime stengtis teoriją paversti konkrečiais ir suprantamais pasiūlymais. Bažnytinis jautrumas turi pasireikšti ir pasauliečių vaidmens Bažnyčios veikloje stiprinimu.

plačiau

Gegužės 13 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų rūmų Užsienio reikalų komitete buvo klausomi liudijimai apie situaciją Sirijoje, Irake ir apie „Islamo valstybės“ vykdomus nusikaltimus. Tarp kalbėjusių liudytojų buvo katalikių vienuolė dominikonė Diana Momeka, atvykusi tiesiai iš Irako, ir krikščionė iš Sirijos Hind Kabawat, šiuo metu gyvenanti Jungtinėse Valstijose, tačiau dirbanti tarp Sirijos ir Irako pabėgėlių.

2009 metų lapkričio mėnesį mūsų vienuolyne Mosule buvo susprogdinta bomba. Penkios seserys tuo metu buvo pastate, tačiau, laimei, visos liko sveikos, - liudijo vienuolė ir tęsė - Mūsų vyresnioji sesuo Marija Hanna vietos civilinės valdžios paprašė apsaugos, bet liko neišklausyta. Jai neliko jokio kito pasirinkimo, kaip tik perkelti mus į Qaraqoshą (už 30 km esantį miestą). Tada, 2014-ųjų birželio 10-ąją vadinamoji „Islamo valstybė Irake ir Sirijoje (ISIS)“ užplūdo Ninevės lygumą, kurioje yra ir Qaraqoshas. Pradedant nuo Mosulo, ISIS užvaldė vieną miestą po kito, suteikdama regiono krikščionims tris pasirinkimus: atsiversti į islamą, mokėti duoklę arba bėgti taip, kaip stovi. Rugpjūčio 6-ąją Ninevė buvo išvalyta nuo krikščionių ir pirmą kartą nuo 7 amžiaus, deja, nei vienas bažnyčios varpas nebekvietė Mišioms Ninevės lygumoje. Nuo 2014 birželio daugiau nei 120 000 krikščionių buvo išvyti ir tapo bestogiais Irako Kurdistano regione, palikę paveldą, kurį kūrė šimtais metų. Šis išrovimas, ši vagystė visko, ką turėjo, taip pat kūne ir sieloje, nuplėšė jų žmogiškumą ir orumą. Šią žaizdą dar labiau didino Irako ir Kurdistano vyriausybių lėtumas ir neveiklumas. Kurdistanas leido krikščionims įeiti, tačiau nepasiūlė jokios materialinės ir finansinės paramos. Nors suprantama, kad Bagdadas ir Erbilis patiria didelį spaudimą, tačiau praėjus beveik metams Irako piliečiai krikščionys tebėra labai apgailėtinoje padėtyje. Daug žmonių savaitėmis gyveno gatvėje, kol rado pastogę palapinėje, mokykloje ar salėje. Laimei, Bažnyčia Kurdistane žengė pirmyn ir pasirūpino išvytaisiais krikščionimis, kaip tik galėdama geriau. Bažnyčios patalpos buvo atidarytos žmonėms, maistas ir kito dalykai buvo dalijami, buvo suteikta ir medicininė pagalba. Bažnyčia kreipėsi pagalbos ir daug humanitarinių organizacijų atsakė, suteikdamos ją tūkstančiams.

plačiau

Sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje aukotų Mišių metu popiežius Pranciškus paskelbė šventosiomis keturias devynioliktajame amžiuje gyvenusias seseris vienuoles – prancūzę Joaną Emiliją De Villeneuve, italę Mariją Kristiną Brando ir palestinietes Mariją Alfonsiną Danil Ghattas ir Mariją Baouardy. Į dviejų pirmųjų Palestinos šventųjų kanonizacijos iškilmes atvyko prezidentas Mahmoudas Abbasas su Palestinos vyriausybės delegacija bei grupės palestiniečių iš Palestinos, Izraelio ir Jordanijos.

* * *

Po kanonizacijos apeigų, prasidėjo Septintojo Velykų sekmadienio (Vatikane Šeštinės buvo švenčiamos ketvirtadienį) Mišių liturgija. Pirmasis skaitinys pasakoja apie dvyliktojo apaštalo išrinkimą į išdaviko Judo vietą. Būti Kristaus apaštalu tai ne pareigybė, bet tarnystė, - sakė Pranciškus pradėdamas homiliją. Štai kaip Petras paaiškina renkamam naujam apaštalui suteikiamą tarnystę: „Vienam iš vyrų, kurie drauge su mumis vaikščiojo visą laiką, kol Viešpats Jėzus buvo tarp mūsų... reikia kartu su mumis tapti jo prisikėlimo liudytoju“ (Apd 1,21-22). Žodžiai „kartu su mumis“ reiškia, kad priskėlusiojo Kristaus skelbimas nėra individuali tarnystė, bet reikia ją vykdyti bendruomeniškai – apaštalų bendrijoje ir su tikinčiųjų bendruomene. Apaštalų liudijimo dėka daugelis įtikėjo ir iš tikėjimo į Prisikėlusį Jėzų gimė ir nuolat gimsta vis naujos krikščionių bendruomenės. Ir šiandien mūsų tikėjimas remiasi apaštalų liudijimu, mus pasiekusiu Bažnyčios misijos dėka. Kiekvienas tikintysis, apaštalų pavyzdžiu, yra pašauktas būti Kristaus prisikėlimo liudytoju, ypač tose aplinkose, kur Dievas labiausiai užmirštas ir žmogus labiausiai pasimetęs.

plačiau

Kristaus žengimo į dangų iškilmė švenčiama keturiasdešimt dienų po Velykų. Nuo pat Prisikėlimo visa Jėzaus žmogystė yra apsivilkusi Tėvo šlove. Tačiau šlovingas Kristus „vieši“ pas savuosius, idant sustiprintų jų tikėjimą pasirodymų dėka.

Keturiasdešimt dienų, pratęsiančių Jėzaus gyvenimą, yra susijusios su keturiasdešimdienio simbolika – didžiųjų Dievo patirčių laikotarpiais. (plg. Iš 24, 18; 1 Kar 19, 8; Mt 4, 2). Pasibaigus šiam tarpsniui, Jėzus „pakyla“ į dangų, kad būtų galutinai su Tėvu, ir atsisėda jo dešinėje. Tai ne krikščioniško gyvenimo antraeilis dėmuo, o Credo artikulas, išreiškiantis Kristaus viešpatystę, patvirtintą pirmųjų tikėjimo išpažinimų. (Apd 2, 23; Ps 109, 1; Mt 22, 44; 26, 64; Mk 16, 19; Rm 8, 34; 1 Kor 15, 25; Ef 1, 20; Kol 3, 1; Heb 1, 3. 13; 8, 1; 10, 12; 12, 2; 1 Pt 3, 22).

Trumpa istorija

Velykų laiko struktūros formavimosi pradžioje nebuvo atskiros Kristaus žengimo į dangų šventės. Ši pasirodo kaip atskiras šventimas tik antroje IV a. pusėje. Liturgijos formavimosi ištakose šis slėpinys buvo švenčiamas kartu su Sekminėmis penkiasdešimt dienų po Velykų. Neaišku, kodėl pradžioje liturginės praktikos neatsižvelgė į biblinį šio įvykio liudijimą, kuris teigia, kad Kristus per keturiasdešimt dienų liudijo mokiniams apie Dievo karalystę iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų. (plg. Apd 1, 3).

Atskira iškilmė, skirta švęsti Viešpaties žengimą į dangų su pašlovinta žmogyste, pasirodo Rytuose apie 380–390 metus. V a. viduryje ši šventė jau tapo visuotinė. Vienas seniausių šio šventimo liudijimų randamas šv. Jono Auksaburnio homilijose. Dar Antiochijoje vyskupo Flavijano jis buvo paskirtas pamokslavimo tarnystei, kuriai atsidėjo ypač rūpestingai. Tarp daugelio homilijų, kurias jis pasakė tarp 386 ir 396 metų, egzistuoja vienas pamokslas apie Kristaus žengimo į dangų šventę, o homilijos apie Sekmines mini šventę, švęstą prieš kelias dienas: „Prieš trumpą laiką, – sako jis, – mes šventėme mūsų Viešpaties Kryžių, Kančią, Prisikėlimą, po to žengimą į dangų, – ir priduria: Mūsų prigimtis prieš dešimt dienų pakilo iki karališkojo sosto ir Šventoji Dvasia šiandien nusileido ant mūsų prigimties. Viešpats pasiėmė su savimi mūsų pirmienas, o dabar atsiuntė Šventąją Dvasią“ (2 Sekminių homilija). Maždaug tuo pačiu laiku (apie 388 m.) šiai iškilmei homiliją pasakė ir Grigalius Nysietis.

plačiau

KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ

Kai 1702-ųjų balandžio 18-ąją Pinsko jėzuitų kolegijos rektorius Martynas Godebskis nusileido į bažnyčios kriptą ieškoti visiškai užmiršto tėvo Andriejaus Bobolos karsto, jis nė nenutuokė, kad pradeda ilgą ir kupiną netikėtumų šio jėzuito gerbimo istoriją. Nepraėjus nė dešimtmečiui, 1711-aisiais, Pinsko – Turovo unitų vyskupas Porfirijus Kulčyckis jau ėmėsi rinkti pirmąsias žinias apie Andriaus Bobolos kankinystę, o Lucko katalikų vyskupas Aleksandras Vychovskis 1712 m. pradėjo pirmą informacinį procesą savo vyskupijoje. Jo įpėdinis vysk. Joachimas Prebendovskis 1719 m. Pinske atliko antrąjį informacinį procesą, o įsitikinęs kankinystės tikrumu abiejų procesų aktus nusiuntė Romon. Gausėjant stebuklams ir tirštėjant piligrimų srautui prie t. Andriaus kapo Pinske, 1720-aisiais į Romą pasipylė prašymai iš Lietuvos ir Lenkijos paskelbti t. Andriejų Bobolą palaimintuoju. 40 prašymų surašė valstybės senatoriai, net du prašymus Romon siuntė Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis, o Lenkijos bajorų vardu peticiją pasirašė LDK kancleris Mykolas Servacas Višnioveckis. 1726 ir 1727 metais prie šių prašymų prisidėjo karalius Augustas II, asmeniškai patyręs šio kankinio globą.

1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje,Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

plačiau
Gegužės 15 d. minime šv. Izidorių Artoją (1070-1130).

Jis gimė Madride, Ispanijoje. Visą gyvenimą Izidorius tarnavo pas ūkininkus ir dirbo žemę, kartu pasižymėdamas šventu gyvenimu ir artimo meilės darbais. Mirė 1130 m., o 1170 m. jo kūnas buvo perkeltas į šv. Andriaus bažnyčią Madride. Popiežius Paulius V 1619 m. leido jį gerbti kaip šventąjį, o popiežius Grigalius XV 1692 m. jį drauge su šv. Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksaveru, Terese ir Pilypu Nėriu iškilmingai kanonizavo. Izidorius yra Madrido miesto ir visų žemdirbių globėjas. 1697 m. popiežius Inocentas XII kanonizavo ir Izidoriaus žmoną Mariją Torribia (mirusią 1135 m.)

Jėzuitai atvykę į Lietuvą išplatino šv. Izidoriaus kultą ir mūsų krašte. Jie įsteigė šv. Izidoriaus broliją, skirtą kaimo artojams. Tos draugijos nariai, be kitų pareigų, turėjo gerbti ir savo namuose pagarbiai laikyti šventųjų paveikslus. Ši brolija greitai veiklą išplėtė po visą Lietuvą, nes, kaip nurodo M. Valančius, jau 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinodas buvo nutaręs, kad visi klebonai įsteigtų „draugystę S. Zidoriaus užtaritoju artoju“. Dar XIX a. šv. Izidoriaus brolijos buvo sutinkamos visame krašte greta šv. Rožančiaus brolijų.

Lietuvių liaudies mene Izidorius yra vienas iš dažniausiai vaizduojamų šventųjų: su lietuvio ūkininko rūbais, skrybėle ir sėtuve. Greta šventojo neretai yra angelas, ariantis 2 jaučiais pakinkyta žagre.

„Šventųjų gyvenimai“

Tęsiame diskusiją katalikiškos žiniakslaidos tema. Tekstas buvo skelbtas žurnale „Ateitis“ Nr. 2, 2014 m. Tačiau jis labai aktualus būtent šiandien. Tiesa, jame nesvarstomas svarbus klausimas - katalikiškos žiniasklaidos sklaida anapus parapijinių struktūrų. Apie tai kitose publikacijose.

Būti šviesa ir druska

Popiežius Pranciškus bent kelis kartus pakartojo, kad krikščionis turi statyti tiltus, o ne barikadas. Šis raginimas tinka ir krikščioniškai žiniasklaidai, kuri turi tirpdyti neapykantą, o ne ją kaupti. Pasaulyje, kuriame labai daug tamsos, priešpriešos, išlaikyti geranorišką, atvirą santykį su tikrove yra sunku. Stipri pagunda pradėti vertinti, teisti, konstruoti „mes – jie“ priešpriešos, aiškinant, jog tai ne kas kita, kaip priesako berti druską įgyvendinimas. Tačiau krikščioniškas žiniasklaidos pamatas prasideda nuo jos nuostatos pasaulio atžvilgiu. Ar į pasaulį žvelgiame ironišku, cinišku ar mylinčiu žvilgsniu? Krikščioniška žiniasklaida į pasaulį žvelgia ne su buka, sacharinine ekstaze, bet su reiklia meile, tiesiančia ranką ir atveriančią naujas galimybes.

Žiniasklaidos sūrumas – tai jos drąsa kelti nepatogius klausimus, eiti ne mados, reitingų, bet tiesos keliu. Tačiau šis „nepatogumas“ neturi būti savitikslis. Krikščionis žurnalistas atskleidžia problemą, iškelia sudėtingą klausimą ne todėl, kad kitą sutraiškytų po jo svoriu, bet todėl, jog tiki, kad į kiekvieną situaciją, kad ir kokia sudėtinga ji atrodytų, mes galime ir privalome pakviesti Išganytoją, kuriam nėra nieko neįmanoma.

Labai aiškus krikščioniškosios žiniasklaidos atpažinimo ženklas – vilties šviesa. Negatyvi, viskuo besipiktinanti ir sąmokslo teorijas audžianti žiniasklaida gali nešioti išorinius krikščioniškosios tapatybės ženklus, bet krikščioniška dvasia čia jau sunykusi.

plačiau

Gegužės mėnesio „Magnificat“ viršelis – proginis, skirtas palaimintojo regulinių atgailos kanauninkų vienuolio Mykolo Giedraičio 530-osioms mirties metinėms paminėti. Šis tylusis broliukas, pamaldžiu gyvenimu, šventumu ir stebuklais garsėjęs dar būdamas gyvas, mirė 1485 m. gegužės 4 d. Viršelyje reprodukuotas nežinomo autoriaus pal. Mykolo Giedraičio atvaizdas kabo Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje, Giedraičių koplyčios altoriuje.

Pal. Mykolo Giedraičio kulto židinys nuo pat pradžių telkėsi Krokuvoje, prie Šv. Morkaus bažnyčios įsikūrusiame regulinių atgailos kanauninkų vienuolyne, kuriame iš Lietuvos kilęs vienuolis praleido didžiąją gyvenimo dalį. Lietuvoje pal. Mykolo Giedraičio kultas išsiskleidė XVII–XVIII a. pradžioje, tuo laiku jis buvo itin gerbiamas ir gretinamas su savo amžininku šventuoju Kazimieru.

Išlikę ankstyvi XVI–XVII a. Mykolo Giedraičio gyvenimo aprašymai. Jis gimė apie 1425 m., yra kildinamas iš garsios kunigaikščių Giedraičių giminės. Spėjama, kad jo tėvonija buvusi netoli Vilniaus, galbūt Videniškiuose. Mykolas buvo luošas ir kentė nuolatinius fizinius skausmus. Nuo vaikystės pasižymėjo uoliu pamaldumu, nesibodėjo rankų darbo, darydavo dailias dėžutes Švč. Sakramentui nešioti.

Jaunuolis įstojo į Bistryčios (dab. Baltarusija) regulinių atgailos kanauninkų vienuolyną. Tai buvo kontempliatyvus ordinas, kuris laikėsi šv. Augustino regulos. Vienuoliai (vadinami baltaisiais augustinais) vilkėjo baltą abitą su emblema – raudona širdimi ir kryžiumi. Ordino legendinės ištakos siekia poapaštalinius laikus, jo įkūrėju laikomas šv. Petro įpėdinis šv. Kletas, vizijoje išvydęs angelą, turintį raudoną kryžių. Širdis simbolizavo šv. Augustino skelbtą dieviškosios meilės doktriną. 1256 m. popiežius Aleksandras IV oficialiai patvirtino Romoje įsikūrusį Regulinių atgailos kanauninkų ordiną. Po metų šie vienuoliai buvo įkurdinti Krokuvoje, ten pastatyta Šv. Morkaus bažnyčia ir vienuolynas.

Į Lietuvą regulinius atgailos kanauninkus pakvietė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila, apie 1390–1391 m. buvo pastatytas Bistryčios, o po metų – Medininkų vienuolynas.

plačiau

Šventasis Tėvas saulėtą gegužės 13-osios priešpietį tradicinę trečiadienio bendrąją audienciją pradėjo ir užbaigė mintis kreipdamas į Fatimos Mergelę Mariją jos liturginio minėjimo dieną, menančią pirmąjį Marijos apsireiškimą Fatimos piemenėliams 1917 metais. Prieš užimdamas jam skirtą sėdimą vietą pakyloje priešais Šv. Petro aikštę, popiežius Pranciškus nuėjo iki ten pat prie jo sosto pastatytos Fatimos Marijos statulos, aiškiu rankos mostelėjimu paliudydamas esantiems aikštėje, kad visų audiencijos dalyvių akivaizdoje trokšta savo ir jų mintis pakreipti į Švč. Fatimos Mariją. Po trumpos tylos minutės Šventasis Tėvas, kaip įprasta, žegnone pradėjo taip pat šio trečiadienio bendrąją audienciją.

Po katechezės Šventasis Tėvas, sveikindamas portugalų kalbos maldininkus, kvietė pasiaukojimu Dievo Motinai būti Dievo gailestingumo ir gerumo įrankiais savo šeimos nariams, savo artimiesiems ir draugams. Pranciškus kvietė savo klausytojus Dievo Motiną imituoti ir kasdienybėje dauginti pagarbos jai ženklus. Jis paprašė, kad „Sveika, Marija“ malda būtų sukalbėta portugališkai per mikrofoną.

Galop, jau audiencijos pabaigoje, popiežius Pranciškus vėl mintis pakreipė į Fatimos Mariją ir, kaip kiekvienos bendrosios audiencijos pabaigoje, kreipėsi į jaunimą, ligonius ir jaunavedžius: „Šiandien liturginis Palaimintosios Fatimos Mergelės Marijos minėjimas. Kviečiu, brangus jaunime, brandinkite pamaldumą į Dievo Motiną kasdien sukalbėdami Rožinį; brangūs ligoniai, pajuskite Marijos buvimą kryžiaus valandą; brangūs jaunavedžiai, kreipkitės į ją, kad jūsų namuose niekuomet nepritrūktų meilės ir pagarbos vieni kitiems.“

Fatimos Marijos statula neatsitiktinai gegužės 13 dieną buvo atnešta į Šv. Petro aikštę ir pastatyta netoli popiežiaus sosto.

plačiau
Gegužės 14 d. - apaštalo šv. Motiejaus šventė.

Motiejus (I a.) buvo apaštalu išrinktas vietoje Jėzaus išdaviko Judo (Apd 1, 15-26). Rinkimuose buvo du kandidatai: Juozabas Barsabas ir Motiejus. Pasimeldę išrinko Motiejų. Jis buvo liudininkas Jėzaus krikšto Jordano upėje, jo įžengimo į dangų ir prisikėlimo. kartu su kitais apaštalais jis per Sekmines gavo Šv. Dvasią. Sunku nustatyti vietoves ar laiką, kur jis apaštalavo. Teigiama, kad iš pradžių jis veikė Judėjoje, vėliau Kapadokijoje ir netoli Kaspijos jūros. Etiopijos tradicija ir netikri Andriejaus ir Motiejaus "darbai" teigia, kad jis darbavosi tuose kraštuose, Kanibalso mieste. Legenda pasakoja, kad jis miręs prikaltas prie kryžiaus. Kiti rašytojai teigia, kad jis buvo užmuštas akmenimis Jeruzalėje. Viena yra tikra, kad jis mirė kankinio mirtimi už Kristų.

Kartais painiojami Motiejaus ir Mato simboliai mene: kirvis ir alebarda, t.y. ginklai, kuriais jie buvo nužudyti.

Imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena tariamas apaštalo Motiejaus relikvijas atgabeno į Romą. Iki 1969 m. Romos kalendoriaus reformų jo šventė buvo švenčiama vasario 25 d.

Šv. Motiejus globoja stalius, dailides, kalvius, inžinierius.


Pagal senolių papročius šią dieną švenčiama Vieversio diena. Vieversėlis – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Parskridęs jis pradeda giedoti savo kuklią giesmelę: „Čybur vybur pavasaris, išleido tėvelis nelesinęs, su dyku gurkliu, su pliku pilvu“.

Vieversys laikomas pavasario pranašu. Senoliai manė, kad jei vieversėlis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. Jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas.

Vieversėlis vadinamas ir artojų draugu bei nuolatiniu palydovu.

Su šia diena susiję ir keletas prietarų. Iki šios dienos reikėdavo suverpti visas vilnas. Merginos buvo gėdijamos: „Skubėkit verpt, nespėsit – atlėks vieversys, susisuks iš vilnų sau lizdelį“.

Atėjus krikščionybei su šia švente sutapatinta Šv. Motiejaus diena. Rašoma, kad Šv. Motiejus buvo apaštalas, paskirtas į Judo Iskarijoto vietą. Į Dvylikos apaštalų misiją jis pašauktas įsitraukti gerokai vėliau, jau po Jėzaus nukryžiavimo. Rašoma, kad Šv. Motiejus krikštijo pagonis, gebėjo gydyti žmones. Įsiutę žmonės užmušę Šv. Motiejų dėl jo pamokslų.

Lietuvių liaudies kalendoriuje ši diena – pirmoji kalendorinė pavasario šventė, kai vieversys pranašauja pavasarį (žiemos pabaiga). Vasario 24-oji – kalendorinė priešprieša rugpjūčio 24-ajai – šventojo Baltramiejaus dienai, kuri sąlygiškai reiškia gandrų išskridimą ir vasaros pabaigą. Šią dieną nebuvo galima sijoti miltų (nes pasėlius užpulsiąs amaras), plaukų šukuoti (nes vištos iškapstys daržus), kad pasėlių paukščiai neiškapstytų. Tai diena, kai arimuose saulei giedantis vyturėlis pempę, gandrą ir teterviną žibuokliauti kviečia.

Seniau manyta, kad pirmąją savo giesmelę vieversys sugieda per Šv. Kazimierą – kovo 4-ąją. Lietuviai tikėjo, kad tądien išgirsta vieversio giesmė lemianti nederlingus metus.

Jauniausi Vilniaus arkivyskupijos kunigai Valentinas Dulko ir Danielius Narkun vakar per bendrąją audienciją trumpam susitiko su popiežiumi Pranciškumi!

Balandžio 25 dieną Vilniaus arkikatedroje įšventinti kunigai Valentin Dulko, kilęs iš Turgelių, ir vilnietis Daniel Narkun. Piligrimystės Romoje metu jie aukojo Šv. Mišias katakombose, Aušros Vartų lietuvių koplyčioje Vatikane, o taip pat ir Vatikano radijo koplyčioje. Trečiadienį neopresbiteriai bendros audiencijos metu trumpam susitiko su popiežiumi.

Kun. Valentin Dulko. Ši kelionė – tai padėka Dievui, kartu maldos patirtis ir noras pasimelsti šventajame mieste. Kaip kai kurie kunigai sakė – tik nepalikite šventajame mieste šventumo. Tai stengsimės jo čia nepalikti, kaip tik pasisemti ir vežtis į Gailestingumo miestą, į Vilnių, kad su kitais tikinčiaisiais, su ganytojais, su broliais kunigais galėtume džiaugtis. Tai yra ir atostogų laikas mums patiems patirti tą džiaugsmą, kuriuo Viešpats mus prieš porą savaičių apdovanojo.

Kun. Daniel Narkun. Atvažiavome susitikti su Jėzumi, tas susitikimas vyksta per prisilietimą prie vietų, kur vaikščiojo jo mokiniai, apaštalai.

Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta par­oda „Svei­ka, Mer­ge­le!“ Par­odo­je eks­po­nuo­ja­mi nuo 2000 me­tų res­tau­ruo­ti 26 ma­ri­ji­nės iko­nog­ra­fi­jos pa­veiks­lai iš Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos baž­ny­čių.

 

Per pen­kio­li­ka me­tų res­tau­ruo­tos, kon­ser­vuo­tos, o kar­tais tie­siog nuo su­ny­ki­mo iš­gel­bė­tos me­no ver­ty­bės prieš grą­ži­nant į par­api­jas, pri­sta­to­mos par­odo­je, kad jo­mis ga­lė­tų pa­sig­ro­žė­ti vi­si švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos iko­nog­ra­fi­ja be­si­do­min­tys, pa­gar­bą Die­vo Mo­ti­nai puo­se­lė­jan­tys ir baž­ny­čių ne­lan­kan­tys žmo­nės.

 

Pa­veiks­lus ga­li­ma ge­rai ap­žiū­rė­ti, nuo­trau­ko­se pa­ma­ty­ti jų būk­lę iki res­tau­ra­vi­mo. Ke­le­tas kū­ri­nių yra ti­kri at­ra­di­mai, su­do­mi­nę moks­lo bend­ruo­me­nę. Eks­po­zi­ci­ją pa­pil­do iš­sa­mūs pa­žin­ti­niai teks­tai, at­sklei­džian­tys uni­ka­lią kiek­vie­no pa­veiks­lo is­to­ri­ją ir siu­že­tą.

 

Nu­va­lius ap­na­šas ir XX a. už­ta­py­mus, at­si­ra­du­sius bė­gant lai­kui ir kei­čian­tis gro­žio eta­lo­nams, iš­ryš­kė­jo ma­žai ži­no­mi, ta­čiau įspū­din­gi ir me­niš­ki kū­ri­niai: „Ap­reiš­ki­mo švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja“ iš Dūkš­tų, Vil­niaus Šven­to­sios Dva­sios baž­ny­čių ir Vil­niaus ka­ted­ros, „Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja“ iš Vil­niaus Šv. Jur­gio ir Par­uda­mi­nio baž­ny­čių, „Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja su Kū­di­kiu“ iš Drus­ki­nin­kų, Ry­kan­tų, Va­rė­nos baž­ny­čių; at­sisk­lei­dė mįs­lin­ga Ta­ba­riš­kių baž­ny­čios „Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja su šv. Juo­za­pu ir šv. Joa­ki­mu“ pa­veiks­lo iko­nog­ra­fi­ja.

 

Įdo­mus dar ne­vei­kian­čios Vil­niaus Šv. Jur­gio baž­ny­čios „Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo Ma­ri­jos“ pa­veiks­las, ku­ris, kaip ro­do sig­na­tū­ra, bu­vo nu­ta­py­tas Miun­che­ne 1909 me­tais. Dai­li­nin­kas pa­si­ra­šė tik ini­cia­lais R. F., anot me­no­ty­ri­nin­kų, spren­džiant iš jų ga­li­ma ma­ny­ti, kad kū­ri­nys pri­klau­so šia­me Vo­kie­ti­jos mies­te dir­bu­sio gar­saus re­li­gi­nių pa­veiks­lų ta­py­to­jo Ru­dol­fo Fris­che’s (1859–1923) tep­tu­kui. Ta­ba­riš­kių pa­veiks­le švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja vaiz­duo­ja­ma su sa­vo su­ža­dė­ti­niu šv. Juo­za­pu ir tė­vu šv. Joa­ki­mu. Įra­šas lo­ty­nų kal­ba: In tri­bus pla­ci­tum est spi­ri­tui meo („Trys da­ly­kai pa­tin­ka ma­no sie­lai“ (Sir 25, 1) lei­džia ma­ny­ti, kad tris at­vaiz­do fi­gū­ras ga­li­ma su­vok­ti ir ale­go­riš­kai: „Tai san­tai­ka tarp bro­lių, mei­lė tarp ar­ti­mų ir ge­rai su­tin­ką tarp sa­vęs vy­ras ir žmo­na“ (Sir 25, 2).

plačiau
Siūlo sostinėje statyti paminklą vyskupui M. Valančiui
Paminklas vyskupui Varniuose.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka
140-ųjų Že­mai­čių vys­ku­po mir­ties me­ti­nių pro­ga vi­suo­me­ni­nin­kai siū­lo įam­žin­ti jo at­mi­ni­mą ša­lies sos­ti­nė­je. Tin­ka­miau­sia pa­mink­lui vie­ta, kaip ma­no­ma – Ro­tu­šės aikš­tė.

Pa­sak aso­cia­ci­jos „Mū­sų tau­tos at­min­tis“ pre­zi­den­to ir Lie­tu­vos blai­vy­bės drau­gi­jos „Bal­tų ai­niai“ pir­mi­nin­ko Al­fon­so Če­kaus­ko, bū­ti­na grą­žin­ti blai­vy­bės są­jū­džio Lie­tu­vo­je pra­di­nin­ką, lie­tu­vy­bės puo­se­lė­to­ją pri­kel­ti iš už­marš­ties, grą­žin­ti į is­to­ri­nę at­min­tį.

Va­kar Sei­me vy­ku­sio­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Vys­ku­pas Mo­tie­jus Va­lan­čius ir Lie­tu­va“ iš­kel­tos dvi idė­jos dėl ga­li­mo pa­mink­lo Že­mai­čių vys­ku­pui. Pir­mo­ji – sta­ty­ti mo­nu­men­tą Sa­vi­čiaus gat­vė­je prieš­ais ap­leis­tą Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ra­min­to­jos baž­ny­čią. Tai bū­tų sim­bo­liš­ka dėl to, kad M. Va­lan­čius dve­jus me­tus gy­ve­no ir dir­bo Vil­niaus dva­si­nė­je aka­de­mi­jo­je nuo 1840-ųjų. Ji vei­kė nuo 1833 m., reor­ga­ni­za­vus Vil­niaus vy­riau­sią­ją se­mi­na­ri­ją bu­vu­sia­me Au­gus­ti­nų vie­nuo­ly­ne Bokš­to ir Sa­vi­čiaus gat­vių san­kir­to­je. Pats jo­je moks­lus bai­gęs M. Va­lan­čius aka­de­mi­jo­je dės­tė pa­sto­ra­li­nę teo­lo­gi­ją ir Šven­traš­čio ar­cheo­lo­gi­ją. Vis­gi šis pa­siū­ly­mas, kaip tei­gia A. Če­kaus­kas, yra var­giai įma­no­mas, nes baž­ny­čios šven­to­riu­je įreng­ta au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė.

An­tro­ji idė­ja, ku­ri, pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, jau bir­že­lio pa­bai­go­je ofi­cia­liai bus pa­teik­ta Prem­je­rui, Sei­mo pir­mi­nin­kei, Pre­zi­den­tei bei Vil­niaus me­rui – įam­žin­ti M. Va­lan­čiaus at­mi­ni­mą Ro­tu­šės a. „Nuo fon­ta­no lei­džian­tis tru­pu­tį že­myn, nes ei­nant link Ro­tu­šės – skan­da­lin­ga at­mos­fe­ra, daug ma­si­nių ren­gi­nių. Pa­ga­liau aikš­tė jiems ir rei­ka­lin­ga, o Va­lan­čius ga­li šiek tiek že­miau aikš­tė­je tap­ti tvar­kos, blai­vy­bės sau­go­to­ju“, – tiks­li­na jis.

„Net­gi Kau­ne yra pa­mink­las Va­lan­čiui, – kal­ba blai­vy­bės drau­gi­jos pir­mi­nin­kas. – Jis tau­tos kū­rė­jas, ne tik žy­miau­sias vys­ku­pas“. Anot jo, Že­mai­čių vys­ku­pas yra vie­nas iš tau­tos mil­ži­nų, ša­lia ka­ra­liaus Min­dau­go, Vy­tau­to Di­džio­jo, Mar­ty­no Maž­vy­do, Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio, Si­mo­no Dau­kan­to ir ki­tų. „Sos­ti­nė­je tu­ri bū­ti žy­miau­sių sū­nų pa­mink­lai“, – įsi­ti­ki­nęs A. Če­kaus­kas.