AKTUALIJOS

Lk 1, 26—38

26 Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, 27 pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. 28 Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ 29 Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. 30 O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! 31 Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.

32 Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; 33 jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“. 34 Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ 35 Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. 36 Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, 37 nes Dievui nėra negalimų dalykų“. 38 Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

plačiau
DIEVO GAILESTINGUMO ŠVENTĖ

Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė, - kalbėjo pirmą kartą ses. Faustinai apsireiškęs Jėzus. Vėliau Jis ne kartą priminė šį savo prašymą.

Pirmasis sekmadienis po Velykų, užbaigiantis Viešpaties Prisikėlimo aštuonių dienų šventę, atskleidžia, kaip glaudžiai velykinis Atpirkimo slėpinys susijęs su Dievo Gailestingumo slėpiniu. Juk Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra didžiausias gailestingosios Dievo meilės apsireiškimas. Tačiau Dievo Gailestingumo šventė - ne vien ypatinga šio Dievo slėpinio garbinimo diena. Tai didžios malonės metas visiems žmonėms. Trokštu, - kalbėjo Jėzus, - kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis visoms sieloms, o ypač - vargšams nusidėjėliams. [...] Nepaisant mano skausmingos kančios, sielos žūsta. Tad aš joms suteikiu paskutinę viltį - savo Gailestingumo šventę. [...] Kas tądien prisiartins prie Gyvybės Versmės, gaus visišką savo kalčių ir bausmių atleidimą. [...] Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo įsčios, ir sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo Šaltinio, aš išliesiu visą malonių vandenyną. [...] Tegul nė viena siela nebijo prisiartinti prie manęs, net jeigu jos nuodėmės būtų kaip purpuras.

Norint pasinaudoti šiomis dovanomis, reikia įvykdyti Viešpaties iškeltas sąlygas: pasitikėti Dievo gerumu bei stengtis konkrečiai parodyti savo meilę tiems, kurie mus supa. Taip pat būtina atlikti išpažintį ir pagarbiai priimti šv. Komuniją: Kai tu artiniesi prie Šventosios išpažinties, manojo gailestingumo šaltinio, iš mano širdies ištryškęs kraujas ir vanduo išsilieja į tavo sielą ir ją sutaurina. Kiekvieną kartą, kai atlieki išpažintį, didžiai pasitikėdama visiškai pasinerk į mano gailestingumą, kad aš galėčiau užlieti tavo sielą savo malonės apstybe, [...] Pasakyk žmonėms, kad iš šio gailestingumo šaltinio jie semtųsi tik su pasitikėjimo indu. Jeigu jų pasitikėjimas bus didis, mano dosnumui nebus ribų, nes mano malonės versmės užlieja nuolankiąsias sielas, - sakė Jėzus ses. Faustinai. - Kai Šventojoje Komunijoje aš ateinu į žmonių širdis, mano rankos yra kupinos visokiausių malonių, kurias trokštu atiduoti Žmonėms.

Jokia siela nebus nuteisinta tol, - aiškino Jis, - kol pasitikėdama nesikreips į mano gailestingumą. Štai kodėl pirmasis sekmadienis po Velykų turi būti Gailestingumo šventė, o kunigai turi kalbėti žmonėms apie didį ir neapsakomą mano gailestingumą.

www.gailestingumas.lt

Popiežius PRANCIŠKUS  Žinia 2016 m. gavėnios proga „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13). Gailestingumo darbai Jubiliejaus kelyje

1. Marija – Bažnyčios, kuri evangelizuoja, nes yra evangelizuota, paveikslas Bulėje dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo raginau šių Jubiliejaus metų gavėnią dar intensyviau išgyventi kaip ypatingą metą Dievo gailestingumui švęsti ir patirti (plg. Misericordiae vultus, 17). Kviesdamas klausytis Dievo žodžio ir prisidėti prie iniciatyvos „24 valandos Viešpačiui“ siekiau pabrėžti, kad Dievo žodžio, ypač pranašiško žodžio, maldingam klausymuisi teiktina pirmenybė. Dievo gailestingumas yra skelbimas pasauliui: tą skelbimą kiekvienas krikščionis pašauktas patirti tiesiogiai. Todėl šią gavėnią kaip Dievo artumo ir atlaidumo konkretų ženklą kiekvienam išsiųsiu Gailestingumo misionierius.

plačiau

PRANCIŠKUS,
ROMOS VYSKUPAS,
VISŲ TARNŲ TARNAS,
VISIEMS SKAITANTIESIEMS ŠĮ LAIŠKĄ
MALONĖ, GAILESTINGUMAS IR RAMYBĖ

1. Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Šie žodžiai gali būti geras krikščionių tikėjimo slėpinio apibendrinimas. Jėzuje iš Nazareto Tėvo gailestingumas tapo gyvas bei regimas ir pasiekė savo aukščiausiąjį tašką. Dievas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4) ir apsireiškęs Mozei kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ ( 34, 6), niekada nepaliovė leidęs pažinti savo dieviškąją prigimtį istorijoje įvairiais būdais bei laikais. Bet, „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), jis pagal savo išganymo planą atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, kad galutinai apreikštų mums savo meilę. Kas mato jį, tas mato Tėvą (plg. Jn 14, 9). Būtent Jėzus iš Nazareto savo žodžiais, darbais bei visu savo asmeniu [1] apreiškia Dievo gailestingumą.

2. Šis gailestingumo slėpinys nuolat apmąstytinas iš naujo. Jis yra džiaugsmo, giedrumo ir ramybės versmė. Jis yra mūsų išganymo sąlyga. Gailestingumas – šiuo žodžiu apreiškiamas Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Gailestingumas yra galutinis ir aukščiausias aktas, kuriuo Dievas mus pasitinka. Gailestingumas yra pamatinis įstatymas, glūdintis širdyje kiekvieno žmogaus, nuoširdžiai žvelgiančio į savo gyvenimo kelyje sutinkamų brolių bei seserų akis. Gailestingumas yra Dievą ir žmogų suvienijantis kelias, nes atveria širdį vilčiai, kad esame visada mylimi, nepaisant mūsų nuodėmingumo.

plačiau

[PRATARMĖ] 

1. „LAUDATO SI’, mi’ Signore – Būk pagarbintas, mano Viešpatie!“ – giedojo šventasis Pranciškus Asyžietis. Šioje gražioje giesmėje jis primena, kad mūsų bendrieji namai taip pat yra tartum sesuo, su kuria dalijamės savo egzistencija, ir lyg graži, mus apkabinanti motina: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę“ [1].

2. Ta sesuo dabar protestuoja dėl žalos, kurią jai darome neatsakingai naudodamiesi bei piktnaudžiaudami jai Dievo duotomis gėrybėmis. Užaugome manydami, jog esame jos savininkai ir šeimininkai, turintys teisę ją plėšti. Smurtas, glūdintis nuodėmės sužeistoje žmogaus širdyje, pasireiškia ir ligos simptomais, regimais dirvoje, vandenyje, ore ir visose gyvose būtybėse. Todėl engiama ir niokojama žemė, labiausiai apleista bei trypiama iš visų vargšų, „iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 22). Užmiršome, kad ir mes patys esame žemė (plg. Pr 2, 7). Planetos elementai sudaro mūsų pačių kūnus, jos oru kvėpuojame, o jos vanduo teikia mums gyvastį ir mus atgaivina.

plačiau

Pernai spalį vykusioje neeilinėje Šeimos sinodo sesijoje buvo analizuojama esama situacija, svarstomi su šeimų sielovada susiję klausimai. Spalio 4 d. prasideda antroji Vyskupų sinodo dalis, kurios metu ketinama aptarti šeimos pašaukimą ir misiją Bažnyčioje bei pasaulyje. Šiame aukšto rango Katalikų Bažnyčios atstovų susitikime dalyvauja ne tik vyskupai iš viso pasaulio, bet ir apie 50 stebėtojų, įvairių sričių ekspertų, tarp jų ir 18 sutuoktinių porų. Lietuvai šiemet atstovaus kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kuris vadovauja Lietuvos vyskupų konferencijos Šeimos reikalų tarybai.

 

Su kokiu nusiteikimu ruošiatės vykti į Sinodą?

 

Su didžiule viltimi, su pasitikėjimu, kad Šv. Dvasia veikia Bažnyčioje. Susirinksime kartu ne abstrakčioms teologinėms studijoms, bet ieškoti konkrečių atsakymų į iššūkius ir problemas, iškeltas per pirmąją Sinodo sesiją. Pernai išstudijavome šeimos situaciją, iššūkius, su kuriais jai tenka susidurti dėl įvairių priežasčių. Dabar reikia į juos atsakyti, ir Bažnyčia turi pasirodyti esanti Motina, kuri atvirai priima visus, net ir tuos, kuriems, sakytume, šeimos gyvenime nepasisekė. Turime parodyti gailestingumą, apie kurį vis kalbame, – nors kiti iškart nuogąstauja, kad taip nukentės tiesa, tai, ko Kristus nori.

Dabar, pavyzdžiui, skyrybas išgyvenę žmonės jaučiasi atstumti ir, sakyčiau, dėl Bažnyčios suformuluotų, dėl žmogiškų taisyklių. Žinoma, yra dalykų, dėl kurių negalima nusileisti, nes tai yra tiesa ir reikia ją įvardyti: nepasisekė santuoka, sugriuvo šeima ar pan., bet nereikia už tai pasmerkti žmonių, sakyti, kad gyvena nuodėmėje, yra Dievo atmesti ar pan.

Nežinau, kaip konkrečiai tai padaryti. Tikiu, kad bus konkrečių pasiūlymų. Buvo surengta ne viena apklausa, universitetai atliko analizių ir tyrimų, įvairiose pasaulio vietose vyko simpoziumai, buvo išklausomos įvairios pozicijos, – manau, kad tikrai netrūks įžvalgų.

Mes atvirai pasikalbėsime ir parengsime galutinį dokumentą, jo pagrindas jau pateiktas ir jame išskiriamos trys svarbiausios sritys. Viena – tai iššūkiai, gerai matome padėtį, neturime jokių iliuzijų. Tai ir asmeninės krizės, šeimos suirimas, karo pabėgėlių situacija, šeimai nepalankios darbo sąlygos ir t. t. Tačiau šįkart norime susitelkti ne į tai, o bendrai į santuoką ir šeimą, norime pasauliui pasakyti, kokia ji yra svarbi – didžiausias visuomenės turtas. Kad jos tokios troško Dievas. Viską darykime, kad padėtume šeimai atskleisti visą jos grožį. 

Galvoju, kad dar per mažai buvo pabrėžiamas vaikų likimas – ypač skiriantis tėvams. Jie yra traumuojami, plėšomi tarp vieno ir kito gimdytojo... Kartais šeima mums gali būti panaši į skęstantį laivą, tačiau mūsų uždavinys – ne padėti jam nuskęsti, o gelbėti nuo audrų.

Drįstu teigti, kad šiandien Bažnyčia, ypač Katalikų Bažnyčia, gal kartu su ortodoksais, esame vieninteliai, kurie ginam šeimą nuo tos pasaulio dvasios, kuri nebenori net pripažinti, kas yra vyras, kas moteris – visi neva turi būti vienodai traktuojami.

plačiau
Spalio mėnesį Bažnyčia kviečia tikinčiuosius kasdien kalbėti Rožinį.

Kalesninkų  bažnyčioje Rožinio dalis kalbama šiokiadieniais prieš vakaro Mišias 17.00 val., o sekmadieniais po 10.00 val. Šv. Mišių (lietuvių kalba) ir 11.40 (lenkų kalba).

Suteikiami visuotiniai atlaidai visiems, kurie bažnyčioje, šeimoje ar maldingoje draugijoje pamaldžiai kalba Rožinį.

Pop. Jonas Paulius II sakė : „Kalbėti rožinį yra ne kas kita, kaip kartu su Marija įsižiūrėti į Kristaus veidą.“

Prasidėjo spalio mėnuo, kuris liaudies pamaldumo tradicijoje ypač skirtas Švč. Mergelei Marijai. Pagerbdami Dievo Motiną, tikintieji visame pasaulyje spalį kalba Rožinį – maldą, kurioje kartu su Mergele Marija, tarsi jos akimis, kontempliuojami svarbiausi Kristaus gyvenimo slėpiniai, skelbia Vatikano radijas.

Šių metų spalio mėnesį taip pat sukaks 10 metų nuo palaimintojo Jono Pauliaus II apaštališkojo laiško Rosarium Virginis Mariae, kurio tradicinė trijų dalių Rožinio malda, susidedanti iš džiaugsmo, skausmo ir garbės slėpinių, papildyta dar viena dalimi – šviesos slėpiniais, kuriuose apmąstoma Jėzaus viešoji veikla Palestinoje nuo Krikšto Jordane iki Paskutinės vakarienės. Rožinio maldą reformavusį dokumentą Jonas Paulius II paskelbė 2002 m. spalio 16 d.

„Rožinis yra kontempliavimo ir tylos malda, – taip prieš keletą metų apie šią maldą kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Iš šalies žiūrint, gali atrodyti, kad tai daugiažodžiavimas, sunkiai suderinamas su meditavimui būtina tyla. Tačiau iš tiesų, „Sveika Marijų“ kartojimas neišblaško vidinės ramybės, bet ją dar labiau sutelkia, panašiai kaip psalmių kalbėjimas Valandų liturgijoje. Rožinio malda susideda iš biblinių elementų. Jų kontempliavimą dažnai palydi ir atitinkamos Šv. Rašto ištraukos skaitymas. „Tėve Mūsų“ malda suteikia Rožiniui vertikaliąją dimensiją. Rožinį kalbantis žmogus sūniškai, Kristaus pavyzdžiu, kreipiasi į Dangaus Tėvą. „Sveika Marija“ maldos pirmoji dalis yra žodžiai, paimti iš Evangelijos, o antrąja dalimi mes kreipiamės į Mariją ir išpažįstame, jog tikime tuo ypatingu vaidmeniu, kuris jai buvo skirtas Dievo planuose“.

„Konferencijos tikslas - aptarti Dievo Gailestingumo metus bei skirti ypatingą dėmesį Dievo Gailestingumo kulto vietoms Vilniuje“, – pradėdama konferenciją sakė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos Seimo frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė.

Renginyje sveikinimo žodį taręs Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas akcentavo, kad artėjantys Gailestingumo metai yra ne tik dovana, bet ir iššūkis: „Ši šventojo popiežiaus žinia mus įpareigoja. Esame kviečiami patirti Dievo Gailestingumą ir juo dalytis“.

Vilnius vis labiau garsėja kaip Gailestingumo miestas dėl apreiškimų šv. Faustinai ir Aušros Vartų – Dievo Motinos šventovės. „Dievo Gailestingumo paveikslas žingsnis po žingsnio ėjo su mūsų laisve ir nelaisve. Paveikslo kelionė siejasi su mūsų okupacija ir nepriklausomybe“, – kalbėjo arkivyskupas.

G.Grušas taip pat ragino žmones burtis vieningam tikslui: „Vilnius, kad atliktų savo pareigą ir misiją, turi būti pasiruošęs priimti daug piligrimų. Kviečiu visus bendram darbui, kad galėtume priimti miesto svečius ir jiems suteikti galimybę pamatyti tą turtą, kuris 50 metų buvo paslėptas“.

Apie ypatingą vilniečių vaidmenį skleidžiant Gailestingumo žinią kalbėjo Vilniaus Gailestingumo šventovės rektorius kun. Vaidas Vaišvilas. Jis sakė, kad Dievo malone galima pavadinti tai, jog būtent Vilniuje vyko Jėzaus apreiškimai šv. Faustinai. Vilniuje vyko apie 80 mistinių patyrimų, kelis kartus Kristus pasirodė tame pavidale, kuris buvo perkeltas į „Jėzau, pasitikiu tavimi“ paveikslą. Stebuklingai Antakalnyje išliko namas, kuriame gyveno šventoji. Kunigas yra įsitikinęs kad turime perimti apaštalavimo misiją ir skleisti Gailestingumą. 

plačiau

„Be Rusijos neįmanoma išspręsti pagrindinių šiuolaikinio pasaulio problemų,“ – tai popiežius Pranciškus pareiškė privačiame pokalbyje su Rusijos naujienų agentūros TASS korespondentu. 

Taip pat jis pasidžiaugė Vatikano bendradarbiavimu su Rusijos ambasada prie ​​Šventojo Sosto. Pokalbis vyko lėktuve, kuris skraidino pontifiką tarp Kubos miestų.Popiežius Pranciškus pirmadienį lankydamasis komunistinės Kubos lyderių Fidelio ir Raulio Castro gimtajame regione gyrė šios šalies Katalikų bažnyčios pasiaukojimą dirbant šioje saloje. Pranciškus, pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos, tai sakė kreipdamasis į dešimtis tūkstančių tikinčiųjų, kurie nepabūgę tvankaus oro susirinko jo pasiklausyti rytiniame Holgino mieste. Iš čia pontifikas pirmadienio popietę nuvyko į lietaus merkiamą Kubos Santjagą.Santjage Šventojo Tėvo kortežą pasitiko tūkstančiai žmonių, o toks šiltas sutikimas rodo, kad dėl savo aktyvaus vaidmens siekiant santykių atšilimo tarp Kubos ir Jungtinių Valstijų, kuriose Pranciškus lankysis baigęs viešnagę Kuboje, jis yra itin populiari figūra komunistinėje saloje.

plačiau
Popiežius išvyko į Kubą ir JAV

Prasidėjo popiežiaus Pranciškaus apaštališkoji kelionė į Kubą ir Jungtines Amerikos Valstijas. Šeštadienį 10.32 pakilęs į Romos oro uosto, popiežiaus lėktuvas Havanoje laukiamas po pietų vietos laiku (apie 23 val. Lietuvos laiku).

Prieš pradėdamas savo naują tarptautinę kelionę, penktadienio pavakare popiežius Pranciškus aplankė Romos Didžiąją Švč. M. Marijos baziliką ir meldė užtarimo Dievo Motiną – Salus populi romani - Romiečių globėją. Šeštadienio rytą, prieš pat išvykimą į oro uostą, popiežius susitiko su sirų pabėgėlių šeima, kuriai prieglobstį suteikė Vatikano Šv. Onos parapija. Popiežius su jais trumpai pasikalbėjo. Sirai pabėgėliai palinkėjo Pranciškui geros kelionės. (Vatikano radijas)

Ačiū tiems politikams ir žmonėms Vakaruose, kurie, vedami kilnių intencijų, nori atverti sienas ir priimti sirų pabėgėlius, daugiausia musulmonus, tačiau taip pat krikščionis. Tačiau, žvelgiant toliaregiškai, migracija yra mirtinas pavojus krikščionybei Artimuosiuose Rytuose, o tai lemtų ir pavojingą arabiškųjų visuomenių pokytį. Tai, ko žūtbūt reikia nėra migracijos skatinimas, bet taika – taip būtų galima apibendrinti graikų melkitų apeigų katalikų patriarcho Grigaliaus III, reziduojančio Sirijoje, Damaske, atvirą laišką Vakarams ir visiems tiems, kurie gali įtakoti karą Sirijoje.

 

Milijonai asmenų tapo pabėgėliais, tačiau ne vien. „Pabėgėliu“ tampa arabiškumas, nes krikščionys buvo jo advokatai. „Pabėgėle“ tampa demokratija, kurios vaikai ir gynėjai krikščionys yra. „Pabėgėliu“ tampa sugyvenimas, kuriame krikščionys yra partneriai ir didieji rėmėjai. Panašiai „pabėgėliais“ tapo bendradarbiavimas ir pliuralizmas, krikščionių ir musulmonų dialogas gyvenime. Amžius skaičiuojančios krikščionių kultūros statytojai tapo pabėgėliais, o jų bažnyčios virsta muziejais, vardija savo laiške patriarchas. Karas sunaikino akmenį, bažnyčias iš akmens, o migracija naikina žmonių bažnyčią, kuri tapo liūdna, silpna, bejėge, sena...

plačiau

2016 m. Konstantinopolyje (Stambule) vyks istorinis įvykis, kurio nebuvo jau daugiau nei tūkstantmetį, – rengiamas Panortodoksinis sinodas, pretenduojantis tapti aštuntuoju Ortodoksų Bažnyčios visuotiniu susirinkimu (paskutinis Visuotinis susirinkimas buvo 787 m.). Panortodoksinis sinodas – visų 15 Autokefalinių Bažnyčių vadovų ir juos lydinčių vyskupų susitikimas. Šio įvykio unikalumas atsiskleis įdėmiau pažvelgus į Ortodoksų Bažnyčios valdymo principus. Bažnyčios valdymo klausimai – vieni iš tų, kurie bus sprendžiami sinode.
Ortodoksų Bažnyčios struktūra
Pasak Maskvos patriarchato doktrinos, Ortodoksų Bažnyčią sudaro 15 visiškai viena nuo kitos nepriklausomų Autokefalinių (gr. autós – pats, kephalē – galva, valdžia) Bažnyčių. Bažnyčios pamatas – vyskupystė. Visi vyskupai, pagal Bažnyčios mokymą, yra lygūs. Priklausomai nuo katedros, kurią užima, garbingumo, vyskupai gali gauti arkivyskupo, metropolito arba patriarcho titulą, tačiau vyskupas lieka vyskupas. Bažnyčiai valdyti vyskupai buriasi į tarybas – sinodus (šiuo žodžiu vadinamas ir vyskupų tarybos organas, ir vyskupų susirinkimai), kurie renkasi savo pirmininkus. Sinodas su pirmininku (arkivyskupu, metropolitu ar patriarchu) vadovauja autokefalinei Bažnyčiai.
Vyskupas, kuris eina sinodo pirmininko pareigas, yra vadinamas primus inter pares – pirmu tarp lygių. Maskvos ir Visos Rusios patriarchas yra primus inter pares Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje, nes yra pirmas pagal garbę, lygus pagal kunigišką hierarchiją. Visas oficialus Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovo titulas yra „švenčiausiasis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas“.
Patriarchas – titulas, kurį įgyja tik senovinio krikščioniško miesto vyskupas, vadovaujantis Vietinei Bažnyčiai (taip yra vadinamos atskiros Autokefalinės Bažnyčios, kitaip nei Visuotinė Bažnyčia, kurią sudaro 15 Bažnyčių). Ne visų Vietinių Bažnyčių vadovai turi šį titulą. Visi Vietinių Bažnyčių vadovai yra išrikiuoti į garbės eilę (diptichą) pagal Bažnyčios garbingumą. Pirmasis garbės eilėje yra Konstantinopolio-Naujosios Romos patriarchas, todėl jis ir pirmininkaus 2016-ųjų susirinkimui. Jis yra primus inter pares tarp Bažnyčių vadovų.
Aukščiausia galia Bažnyčioje priklauso Visuotiniam susirinkimui (gr. Oikoumenikē Sýnodos). Visuotinis susirinkimas – ypatingas vyskupų iš visos Visuotinės Bažnyčios susirinkimas, dažniausiai Bažnyčios krizės metu. Jis skelbia dogminius apibrėžimus (gr. horoi) ir visą Bažnyčią įpareigojančias teisines nutartis (kanonus). Pasak vienos iš dominuojančių teologinių teorijų, visuotiniu laikomas tik toks susirinkimas, kurį pripažįsta visa Bažnyčia (visi tikintieji). Todėl kai kurie susirinkimai, kurie skelbėsi „visuotiniais“, nėra visuotiniai, nes juos atmetė Bažnyčios nariai.

plačiau

Ketvirtadienį popiežius Pranciškus privačioje audiencijoje priėmė Schönstatto kunigų kongregacijos vadovus ir kapitulos dalyvius, pastarosiomis dienomis posėdžiavusius Romoje. Kapitula persvarstė savo dvasingumo pagrindus ir veiklos gaires ateičiai bei išrinko naują penkių narių direkciją ir kongregacijos generalinį vyresnįjį. Juo tapo 61 metų argentinietis t. Juan Pablo Catoggio.

 

Bažnyčios dvasinio atsinaujinimo siekiantis Schönstatto Apaštališkasis Sąjūdis su įvairiais jo atsišakojimais remiasi marijiniu pamaldumu. Sąjūdį prieš 101 metus įkūrė vokietis kunigas Juozapas Kentenich, Palotinų kongregacijos narys, su būriu studentų skatinęs pasauliečių apaštalavimą Bažnyčios gyvenime. Sąjūdžio kunigų kongregacija, Apaštališkoji Federacija, Apaštališkosios lygos, įskaitant šeimų ir jaunimo skyrius, veikia 42 pasaulio kraštuose penkiuose žemynuose. Sąjūdžio veiklos plėtrą į visą pasaulį iš dalies paskatino kun. Kentenicho įkalinimas per Antrąjį pasaulinį karą Dachau koncentracijos stovykloje, kur jis paskleidė Schönstatto dvasingumą įvairių tautybių kaliniams. Schönstatto kunigų kongregacija šiemet mini įsikūrimo penkiasdešimtąsias metines.

 

Popiežius Pranciškus audiencijai priimtiems Schönstatto kunigų kongregacijos kapitulos nariams ispaniškai kalbėjo apie kongregacijos pirminę charizmą, kvietė palaikyti ją gyvą, kad būtų perduota jaunosioms kartoms, priminė kongregacijos steigėjo pasiūlytus du autentiško dvasinio gyvenimo principus: ryšį su Dievu ir atsižvelgimą į laiko dvasią. Kun. Juozapo Kentenich žodžiais, reikia būti „su ausimi Dievo širdyje ir su ranka prie laiko pulso“.

plačiau
Prieš 110 metų gimė šv. Faustina Kowalska

Rugpjūčio 25 d. sukako 110 metų nuo šventosios Faustinos Kowalskos gimimo. Šią šventąją vienuolę, Dievo gailestingumo apaštalę, ypatingai gerbė popiežius Jonas Paulius II. Tai jis ją paskelbė palaimintąja ir šventąją, tai jis įsteigė visoje Bažnyčioje švenčiamą Gailestingumo sekmadienį.

 

Kas buvo šventoji sesuo Faustina? Kuo ji pasižymėjo, kad ją gerbia visa Bažnyčia?

Gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. skurstančių lenkų valstiečių šeimoje. Buvo trečiasis vaikas iš dešimties. Per krikštynas jai buvo suteiktas Elenos vardas. Marijos Faustinos vardas, kuriuo dabar ji žinoma, buvo suteiktas kai ji stojo į vienuolyną. Iš jos dienoraščio žinome, kad būdama vos septynerių metų, jau sąmoningai jautė pašaukimą siekti tobulesnio gyvenimo. Truputį pasimokiusi pradžios mokykloje, paauglė Elena Kowalska buvo pasiųsta dirbti tarnaite pasiturinčių giminaičių šeimoje. 1922 m. grįžo į namus ir pranešė tėvams apie ketinimą stoti į vienuolyną. Beldėsi į daugelio Lenkijos sostinės vienuolynų duris, bet niekas jos nenorėjo. Dažniausiai būdavo duodama suprasti, kad neturinčios kraičio ir dar be tėvų sutikimo, jos niekas nepriims. Vis dėlto, po kantrių paieškų, vienas vienuolynas atvėrė jai duris: buvo priimta į Varšuvos Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos namus. 1929 m. balandžio mėnesį sesuo Faustina buvo išsiųsta į kongregacijos namus Vilniuje, kuriuose su trumpomis pertraukomis praleido beveik visą savo likusį gyvenimą. Tik mirtinai susirgusi buvo perkelta į kitus namus Lenkijoje. Vilniaus vienuolyne dirbo paprastus darbus: patarnavo virtuvėje, prižiūrėjo vienuolyno darželį, dirbo kongregacijos namų durininke. Gyvenant Vilniuje vis dažniau ir aiškiau seseriai Marijai Faustinai apsireikšdavo Jėzus, kurį jau buvo mačiusi vaikystėje, kai pirmą kartą pajuto pašaukimą į vienuolinį gyvenimą.

 

1931 m. vasario 21 d. apsireiškęs Jėzus paprašė nutapyti jo atvaizdą, tokį kokį jį mato regėjime. Sesers Faustinos nuodėmklausys kun. Mykolas Sopocko pasamdė Vilniuje tuo metu žinomą tapytoją Eugenijų Kazimirowskį. Tapymas truko keletą mėnesių. Pagal smulkius nurodymus, tapytojas sukūrė sesers Marijos Faustinos regėto Jėzaus atvaizdą: stovinčio Jėzaus figūra; iš širdies sklinda šviesos spinduliai; o apačioje užrašas: “Jėzaus, pasitikiu tavimi”. Šiandien tas paveikslas ir ypač vėlesnis, po karo Lenkijoje tapytas antras variantas, labai plačiai žinomi; po visą pasaulį pasklidę milijonai reprodukcijų.

Greit po paveikslo nutapymo pradėjo blogėti sesers Faustinos sveikata. Vilniaus namų vyresnioji išsiuntė ją gydytis į Lenkijos pietus. 1938 m. spalio 5 d. vėlų vakarą, kuklutė, žmonių akyse didelių darbų nenuveikusi, bet jau žemiškame gyvenime su Jėzumi bendravusi vienuolė mirė.

 

Po sesers Faustinos mirties garsas apie jos šventumą pradėjo sparčiai plisti. Ypač plačiai po visą pasaulį paplito Jėzaus jai apreikšta gailestingumo žinia. 1993 m. popiežius Jonas Paulius II seserį Faustiną paskelbė palaimintąja, o 2000-aisiais – šventąją. Sesers Faustinos kanonizacijos dieną – 2000 m. balandžio 30-ąją - taip pat buvo oficialiai paskelbta apie įvedamą Gailestingumo šventę, kuri nuo tada kasmet minima Atvelykio sekmadienį. Šv. Jonas Paulius II tą dieną be kita ko pasakė: „Dievo apvaizda šv. sesers Faustinos gyvenimą susiejo su Varšuva, Plocku, Vilniumi ir Krokuva. Išvardijau šiuos miestus, kurių globėja yra nauja šventoji, prašydamas jų gyventojus ypatingai rūpintis Dievo Gailestingumo žinios skleidimu“.

 

Gailestingumo šventė ypatingame kontekste bus švenčiama ateinančiais metais, minint popiežiaus Pranciškaus paskelbtą Gailestingumo jubiliejų. Gailestingumo metų kalendoriuje, Atvelykio sekmadienį, 2016 m. balandžio 3-ąją bus švenčiama Dievo gailestingumo žinios skelbėjų diena.

POPIEŽIUS PRANCIŠKUS: NESANTAIKA IR APKALBOS – MŪSŲ LIGA

Laiške kolosiečiams, kurio ištrauka buvo skaitoma penktadienio Mišių metu, apaštalas Paulius aiškina kas yra Jėzus. Skaitinys užbaigiamas tvirtinimu, kad Dievas panoro per Jėzų visa sutaikinti su savimi, kad jis visa sutaikino su savimi Jėzaus kryžiaus auka. Jėzus yra mūsų taika, – kalbėjo popiežius Pranciškus, Šv. Mortos namų koplyčioje sakytoje homilijoje komentuodamas Pauliaus žodžius. Jis savo nusižeminimu ir kryžiaus auka atstatė nuodėmės pažeistą taiką tarp žmogaus ir Dievo. Tad, kai mes kalbame apie taiką ir susitaikinimą, kai rūpinamės savo mažomis taikomis ir susitaikinimais, visada turime atsiminti ir didžiąją taiką, didįjį susitaikinimą, kurį mums padovanojo Jėzus. Be jo neįmanoma jokia mūsų taika ir joks susitaikinimas. Mes, savo ruožtu, esame pašaukti būti taikos ir susitaikinimo žmonėmis, Jėzaus taikos liudytojais, ypač šiandien, kai iš visų pusių sklinda žinios apie karus ir neapykantą, apie nesantaiką šeimose.

„Paklauskime savęs: Ar aš sėju taiką? Savo lūpomis, savo kalbėjimu: sėju taiką ar rauges? Kiek kartų esme girdėję sakant apie žmogų, kad jo liežuvis kaip gyvatės, kaip žalčio, nes savo kalba jis elgiasi kaip tas žaltys, kuris sugundęs Adomą ir Ievą, sugriovė taiką. Tai yra blogis. Tai yra ir mūsų Bažnyčios liga. Sėjame nesantaiką, sėjame neapykantą, nesėjame taikos. Užbaigdami kiekvieną dieną turėtume savęs vis klausti: Šiandien aš sėjau taiką ar rauges? Tuoj imsime teisintis, kad taip reikėjo, kitaip negalėjau... Bet vis tiek turime atsakyti į klausimą: ką tu sėji savo laikysena?“

„Jei žmogus visą laiką gyventų taikoje su kitais, jei kitus taikintų, tokį žmogų būtų galima iškart skelbti šventuoju. Mums visiems reikia augti, visiems reikalingas atsivertimas. Turime vengti žodžių, kurie skaldo, kurie atneša nesantaiką, mažus karus, turime vengti apkalbų. Kas gi yra apkalbos? Kai kam atrodo, kad nieko baisaus. Tai viso labo tik papasakota istorija: Tas žmogus tai padarė... Ne! Apkalbos tai terorizmas. Kas apkalba kitus, elgiasi kaip teroristas, kuris meta granatą ir pasišalina iš įvykio vietos. Jis žudo liežuviu. Jis gudrus. Jis nėra teroristas savižudis. Ne, ne, save jis gerai saugo.“

„Kiekvieną kartą kai pajuntame, kad iš mūsų lūpų gali išeiti žodis, kuris pasės nesantaikos rauges, kad apkalbėsime kitą žmogų... prikąskime liežuvį! Aš jus prašau: įpraskime prikąsti liežuvį ir nesėti raugių, net jei iš pradžių mūsų liežuvis bus sužeistas ir kiek patinęs. Patikėkite, tai velnias mus skatina sėti rauges, sėti nesantaiką – tai jo darbas.“

Galiausiai penktadienio rytą sakytą homiliją popiežius Pranciškus baigė malda: „Viešpatie, tu man davei gyvybę, duok man malonę skelbti taiką, taikinti. Tu praliejai savo kraują, padėk man prikąsti liežuvį, verčiau jis tebūna kiek patinęs, kad tik neapkalbėčiau kitų“.

Liepos 16 diena Kalesninkuose prasideda atlaidai. Šiais metais jie vyks liepos 16 – 20 dienomis.

Konstantinas Kuncevičius 1643 m. karmelitams paskyrė Kalesninkų dvarelį, 1676 m. pastatė koplyčią. 1703 m. pastatyta bažnyčia, 1707m. įkurta parapija. Manoma, kad XVIII a. pradžioje bažnyčia sunaikinta, nes 1714 m. pašventinta neseniai pastatyta. 1805 m. minima parapinė mokykla. 1832 m. caro valdžia vienuolyną uždarė, parapiją panaikino.

Kalesninkų bažnyčia 1838 m. pervežta į Rodūnią (Baltarusija). Gyventojai 1898 m. prašė leidimo statyti naują bažnyčią. Leidimas gautas 1902 m. 1906 m. atkurta parapija, o 1922 metais pašventinta naujai pastatyta,neoromaninio ir neogotikinio stiliaus bruožų, kryžminio plano, dvibokštė, su pusapskrite apside, bažnyčia.

Didžijame altoriuje yra saugoma medinė, neeilinio grožio Švč. Mergelės Marijos, statula. Pamaldos bažnyčioje vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis. Pusė parapijos kaimu priklauso Šalčininkų rajonui, kita pusė Varėnos rajonui.


Škaplieriaus pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio scapula, reiškiančio „mentė“. Krikščionims škaplierius – tai ant pečių nešiojamas audeklo gabalas, nes pečiai – ypatingai Švenčiausiajai Mergelei pašvęsta kūno dalis.
Škaplierių iš pradžių nešiodavo vienuoliai – pirmieji pradėjo karmelitai apie 1300-uosius metus, o vėliau jis išplito po įvairius katalikų vienuolių ordinus ir laikui bėgant – tarp pasauliečių. Tik šis vienuoliškos aprangos elementas pasauliečiuose palaipsniui tapo simbolinis. Jis vadinamas ne škaplieriumi, bet škaplieriais, mat tai nebe drabužis, o tikinčiųjų ant kaklo nešiojamos šventintos medžiagos skiautelės su paveikslėliais, simbolizuojančiais Marijos globą.
Šventasis Karmelio kalno škaplierius – tai Marijos globos pažadas karmelitui šventajam Simonui Stokui. Vieno regėjimo metu Marija jam pasakė: „Brangusis sūnau, imk šį savo Ordino škaplierių kaip skiriamąjį mano Brolijos ženklą ir tau bei Karmelio vaikams mano gautos privilegijos žymę“.

Ji pažadėjo: „Tas, kuris mirs vilkėdamas šiuo drabužiu, bus išgelbėtas, jam niekada neteks kentėti nuo amžinosios liepsnos. Tai – išganymo ženklas, apsauga nuo pavojų, ramybės ir amžinos sandoros laidas.“

Taigi tasai, kuris įsipareigoja nešioti škaplierius, įsipareigoja leisti Marijai darbuotis jo sieloje.

plačiau
Šv. Jonas Krikštytojas

Šv. Jonas Krikštytojas — Jeruzalės šventyklos kunigo Zacharijo ir jo žmonos Elzbietos sūnus — minimas visose keturiose Evangelijose. Jonas Krikštytojas gimė jo motinai jau esant senyvo amžiaus. Jo gimimą išpranašavo Jeruzalės šventykloje prie smilkalų altoriaus Zacharijui pasirodęs angelas, pasakęs ir jo vardą. Žinoma, kad apie 27 metus šventasis kvietė visus atgaila ruoštis Mesijo atėjimui. Jono mokiniais yra buvę Petras ir jo brolis Andriejus, vėliau prisidėję prie Jėzaus. Jonas pakrikštijo atgailos krikštu ir patį Jėzų. Krikštijant pasirodė Šv. Dvasia.
Jonas smerkė valdovą Erodą Antipą, kam jis gyvena su brolio žmona Erodiada, ir už tai buvo įkalintas. Jo mirtį lėmė Erodo surengto pokylio eiga. Pokylyje svečiams šoko Erodiados duktė Salomė. Šokis Erodui patiko ir jis paragino Salomę prašyti ko nori. Salomė, motinos pamokyta, paprašė Jono Krikštytojo galvos. Erodas nedrįso laužyti savo pažado, kad ir gailėdamasis, vis tiek įsakė atnešti į pokylio salę nukirstą Jono Krikštytojo galvą. Tai atsitiko maždaug 30 m. po Kr.
Teigiama, kad Jonas Krikštytojas buvo palaidotas prie Sebastės Samarijoje. Čia pirmieji krikščionys garbino jo kapą iki IV a. vidurio, kol imperatorius Julianas Atskalūnas (Julianus Apostata) jį išniekino. Po šio įvykio Jono Krikštytojo relikvijos pasirodė įvairiose vietose, taip pat Romoje. Jo kultas išplito tiek Rytų, tiek Vakarų bažnyčiose. Šv. Jeronimo Martirologija, Kartaginos kalendorius, šv. Augustino pamokslai Jono Krikštytojo šventę skelbia birželio 24 kaip jo gimimo dieną.
Jonas Krikštytojas laikomas visų vienuolynų įkūrėjų pirmavaizdžiu. Jo gyvenimas dykumoje, šiurkštūs kupranugario vilnų drabužiai, maistas skėriai ir laukinių bičių medus – visa tai leidžia jį priskirti prie vienuolių dykumų atsiskyrėlių. Bažnytiniame mene Jonas Krikštytojas daugiausia vaizduojamas krikštijantis Jėzų. Kartais jis vaizduojamas kaip pranašas, iškėlęs rankoje kryžių. Jo mirties diena — rugpjūčio 29 — vadinama šv. Jono Krikštytojo nukankinimo diena.

Pagrindinė krikščionybės dogma yra Švenčiausiosios Trejybės, kurios vardu krikštijami visi krikščionys. Švč. Trejybės šventę reikia suprasti ir švęsti kaip Kristaus paslapčių tęsinį, taip pat kaip iškilmingą išraišką mūsų tikėjimo į egzistavimą trijų dieviškųjų Asmenų, prie kurių priartėjame per Krikštą ir Atpirkimą, mums nupelnytą Kristaus. Tik danguje, susijungę su Kristumi, galėsime iš tikro suprasti, ką reiškia būti Dievo vaikais ir su Juo gyventi. Lotynų apeigose Švč. Trejybės šventė buvo įsteigta ne taip seniai. Bažnytiniame kalendoriuje ji atsirado tik XIV amžiuje. Tačiau Švč. Trejybė buvo garbinama nuo liturgijos atsiradimo pradžios. Vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios prasideda ir baigiasi Mišios, teikiami sakramentai. Visos psalmės baigiasi žodžiais „Gloria Patri“, kolektos – trijų dieviškųjų Asmenų garbei skirtu gyriumi. Bažnyčia nuolatos mus kviečia girti ir garbinti Triasmenį Dievą, dovanojusį malonę gyventi su


Kai pasaulio sukūrimo priešistorėje Dievo aukščiausiame prote ir meile perpildytoje širdyje nuo amžių glūdinti mintis - „Tegul iš nebūties gilumų atsiranda būties, gyvybės ir gyvenimo simfonija“ - tapo regimu bei apčiuopiamu kūrinijos egzistencijos pradu, šiame nepakartojamos kūrybos procese dalyvavo ne trys skirtingi dievai, bet vienintelė, nesukurta ir amžinai egzistuojanti Esybė – visagalis Viešpats, visuomet esantis trijuose Asmenyse, - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Nors viso kūrimo vyksmas labiausiai priskiriamas Tėvui, tačiau Šventoji Dvasia teikia bet kokios gyvybės struktūrai „alsavimo“ pagrindą, o Sūnaus vaidmuo – neprilygstamas, nes Jis savo krauju ant kryžiaus atpirko Visatą, sutaikė žmoniją su Tėvu ir atsisėdo Jo dešinėje (plg. Žyd 1, 3) ir veda ją į tobulumo aukščiausią viršukalnę – Dangų, nes, pasak teologo K. Ranerio, „žmogus savo prigimtimi yra būtis ateičiai“.

Vis dėlto kai kas, matydamas ar patirdamas, pavyzdžiui, žmonių neapykantą, smurtą, godumą ir kitas nežaboto savanaudiškumo bei puikybės apraiškas, gali pagalvoti, kodėl didingoje Dievo kūryboje egzistuoja blogis ir kodėl Jis jo čia ir dabar neeliminuoja. Katekizmas mums duoda atsakymą: „Angelai ir žmonės, protingi ir laisvi kūriniai, turi keliauti į savo galutinį tikslą, laisvai jį pasirinkę ir su meile jam atsidavę. Bet jie gali ir nuklysti. Taip ir įvyko, jie nusidėjo. Ir atėjo į pasaulį moralinis blogis, nepalyginti didesnis už fizinį. Dievas jokiu būdu – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai – nėra moralinio blogio priežastis.Tačiau, pagerbdamas savo kūrinių laisvę, Jis leidžia jam egzistuoti ir paslaptingai moka iš jo išgauti gėrį, nes, anot šv. Augustino, „Visagalis Dievas, būdamas absoliučiai geras, niekada nepakęstų jokio blogio savo darbuose, jei nebūtų pakankamai galingas ir geras iš to blogio išgauti gėrį."

plačiau
Kunigas Bronius Krakevičius švenčia sidabrinį kunigystės jubiliejų.

Kunigas Bronius gimė 1963 metais, spalio 14 diena Dubičiuose. Baigė Kauno kunigų seminarija. 1990 metais, gegužės 27 diena įšventintas kunigų. Nuo 2011 metų, rugpjūčio 18 dienos vykdo klebono tarnystę Valkininkų Švč. M. Marijos Apsilankymo parapijoje. Valkininkų klebonas garsėja ir kaip profesionalus fotografas, surengęs ne vieną mylimos Dzūkijos ir čia gyvenančių gyvūnų fotografijų paroda. Pasak  kunigo B. Krakevičiaus, fotografija jam ne tik būdas vis labiau gėrėtis Dievo kūrinija, bet ir sudėtinė pastoracijos dalis. Dievas yra gražus ir šis grožis švyti kiekviename kūrinyje, teigia kunigas, neieškantis žodžio kišenėje ir dosniai dovanojantis visiems šypsenas.

Jums švenčiant savo 25 metų kunigystės jubiliejų, nuoširdžiai sveikiname Jus, kunige Broniau. Dėkojame už Jūsų kunigystės tarnystę Dievui ir artimui Kristaus vynuogyne.

Dievas telaimina Jūsų tolimesnius kunigystės žingsnius. Būkite susitaikymo ir taikos šaukliu. Neškite žmonėms meilę ir paguodą, viltį ir džiaugsmą.

Gegužės 26-osios naktį amžinybėn iškeliavo kunigas marijonas Vaclovas Aliulis. Atsisveikindami su Katalikų Bažnyčiai ir visai Lietuvos visuomenei nepaprastai daug nusipelniusiu žmogumi, kviečiame prisiminti jo žodžius, pasakytus 2014 m. liepos 12 d. švenčiant kunigystės 70 metų sukaktį.

Kaip jau skelbta, šią vasarą man sukako 70 metų kunigystės – retas jubiliejus, nelaukta ir neužtarnauta, bet toliau įpareigojanti Dievo dovana. Kadangi mano pašaukimas brendo Marijampolės marijonų gimnazijoje ir marijonų vienuolyne, tinka tą jubiliejų atšvęsti čia.

Per šitiek metų apsčiai prisirinko ne tik tokių dalykų, už kuriuos reikia Viešpačiui labai dėkoti, bet ir tokių, už kuriuos reikia Jį atsiprašyti. Kviečiu Jus, brangieji pamaldų dalyviai ir Marijos radijo klausytojai, man pagelbėti šiomis šv. Mišiomis tas abi užduotis atlikti.

Vietos vyskupas J. E. Rimantas Norvila pasiūlė, kad šiandien vietoj pamokslo papasakočiau savo gyvenimo paliudijimą. Mėginsiu.

Turiu būti didžiai dėkingas Dievui už savo pamaldžią Mamutę ir šventą Tėvulį, už keturis brolius ir tris sesutes; visi jie mane, mažiausiąjį, mylėjo ir gyventi mokė.

Dvasinio pašaukimo užuomazgos man buvo šventų žmonių gyvenimų istorijos. Santaikos klebono Vinco Birbilo paskolinta knyga Palaimintasis kunigas Jonas Bosko patraukė prie vienuolių saleziečių. Nepaprastai sudomino tėvelių užsakytame jėzuitų Žvaigždės žurnale išspausdintas šv. Ignaco Lojolos gyvenimo aprašymas. Šis XVI a. ispanas karininkas, įsiskaitęs į šventųjų gyvenimus, sau tarė: „Kvailas buvai, Ignacai, dėjai galvą už žemės karalių, eik verčiau tarnauti Dangaus Karaliui”. Taip ir vienuolikmetis ar dvylikmetis piemenukas nutarė: „Vaciuli, nebūk durnas, aik tarnauc dangaus Karaliui!”

plačiau