AKTUALIJOS

Balandžio 20 diena Poškonyse įvyko netradicinis renginys „Senjorų popietė“, skirtas pagyvenusiems seniūnijos gyventojams. Renginį inicijavusi Poškonių seniūnija užsibrėžė tikslą aktyvinti pagyvenusius kaimo žmones.


Šventėje dalyvavo Šalčininkų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Jadvyga Sinkevič, Poškonių seniūnijos seniūnas Rimantas Stočkus, Poškonių pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Žybortienė.

- Labai džiaugiuosi, kad turite galimybę susitikti, pabendrauti, kartu praleisti laiką. Linkiu Jums sveikatos, niekuomet nepasiduokite, visada širdyje būkite jauni, dalyvaukite bendruomenės gyvenime. Dažnai sakome, kad gyvenimas yra labai sunkus, tačiau žinodami tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje: karai, žemės drebėjimai, potvyniai – džiaukimės, kad gyvename šalyje, kur mūsų nepalietė šios nelaimės. Dovanokite vieni kitiems džiaugsmą, dažniau susitikite, bendraukite, - kreipdamasi į Poškonių seniūnijos senjorus kalbėjo vicemerė Jadvyga Sinkevič.

Siekdami suburti senjorus seniūnijos darbuotojai pakvietė juos į turiningą dainų ir šokių kolektyvo „Solčane“ koncertą, kurio metu skambėjo nuotaikingos ir lyriškos lietuvių ir lenkų liaudies dainos, ansamblio nariai kvietė senjorus šokio, dalijo šypsenas ir kūrė gerą nuotaiką. „Solčane“ dovanojo senjorams ne tik dainas, bet ir geras emocijas, galimybę nekasdieniškai praleisti laiką ir atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių. Poškonių pagrindinės mokyklos aktų salėje susirinkę svečiai negailėjo aplodismentų, dainavo kartu su kolektyvo nariais ir dėkojo už jiems skirtas dainas. 

plačiau
ŠVENTASIS TĖVAS PRIMINĖ RINKLIAVĄ UŽ UKRAINĄ ŠĮ SEKMADIENĮ

Popiežius Pranciškus bendrosios audiencijos dalyviams priminė Ukrainoje dėl konflikto kenčiančius gyventojus ir savo paties paskelbtą iniciatyvą šį sekmadienį visose Europos bažnyčiose surengti rinkliavą už Ukrainą. Štai ką pasakė maldininkams popiežius:

„Ukrainos gyventojai jau kurį laiką kenčia dėl ginkluoto konflikto, kuri daugelis užmiršo, pasekmių. Kaip žinote, paraginau Bažnyčią Europoje kad, paremtų mano paskelbtą iniciatyvą suteikti humanitarinę pagalbą. Iš anksto dėkoju visiems, kurie dosniai aukos per rinkliavą, kuri įvyks šį sekmadienį, balandžio 24 dieną.“

Popiežius Pranciškus surinktų aukų paskirstymui Ukrainoje įgaliojo Popiežiškąją tarybą „Cor Unum“.  Taryba savo ruožtu pranešė, kad popiežius įnešė pradinę fondo sumą ir kad šie pinigai, kartu su surinktais balandžio 24-sios rinkliavoje bus skirti tūkstančiams nukentėjusios zonos gyventojų ir Ukrainos vidaus pabėgėliams. Popiežiškosios tarybos „Cor Unum“ sekretorius vysk. Giampiero Dal Toso balandžio 24 dieną lankysis Ukrainoje.

Popiežius Pranciškus prisiminė Černobylio atominės avarijos trisdešimtąsias metines, pasveikino trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavusius Černobylio avarijos likvidatorius ir kvietė melstis už atominės nelaimės aukas. Popiežius itališkai pasakė:

„Sveikinu piligrimus iš Ukrainos ir Baltarusijos, dalyvavusius tarptautinėje konferencijoje minit Černobylio tragedijos trisdešimtąsias metines. Atmindami maldoje nelaimės aukas reiškiame padėką gelbėtojams, kaip ir už visus veiksmus, kuriais buvo siekta sumažinti kančias ir nuostolius.“

Černobylio avarijos likvidatorių, jų asociacijų atstovų ir artimųjų piligrimystę surengė Dortmunde (Vokietija) veikianti tarptautinė organizacija IBB (Internationale Bildungs und Begegnungswerk) visoje Europoje rengianti konferencijas „Už ateitį po Černobylio ir Fukušimos atominių avarijų“, Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios gamtosaugos žinyba, Katalikų Bažnyčia ir jos organizacijos Ukrainoje, Baltarusijoje ir Vokietijoje. Piligrimus lydėjo IBB atstovai, Minsko ir Mogiliavo arkivyskupas Tadeusz Kondrusiewicz, Lvovo lotynų apeigų arkivyskupas Mieczyslaw Mokrzycki, kiti Ukrainos katalikų ir liuteronų bendruomenių vadovai.

Dauguma popiežiaus audiencijoje dalyvavusių Černobylio likvidatorių yra savo kraštų nacionalinių ir regioninių Černobylio organizacijų vadovai ir savanoriai, siekiantys užtikinti socialinę ir medicininę pagalbą asmenims dėl Černobylio avarijos sergantiems spindulinėmis ligomis.

Likviduotojai, dalydamiesi patirtimis padeda išlaikyti gyvą atminimą ligi šiol didžiausios atominės avarijos pasaulyje ir apie labai ilgai nutylėtas jos pasekmes. Puoselėdami jų atsiminimus mokomės iš praeities vardan Europos bendros ateities, sakoma Dortmundo tarptautinė organizacija IBB komunikate apie popiežiaus Pranciškaus skirtą audienciją Černobylio likvidatoriams.

plačiau
POPIEŽIUS KUNIGAMS: TARNAUKITE NE SAVO LABUI, BET ŽMONĖMS

Šventasis Tėvas sekmadienio rytą Šv. Petro bazilikoje aukojo Ketvirtojo Velykų sekmadienio Mišias ir jų metu suteikė kunigystės šventimus vienuolikai diakonų, baigusių Romos kolegijas ir kunigų seminarijas.

„Jūs broliai ir sūnūs, - kreipėsi Popiežius į šventinamuosius, - visada atsiminkite, kad vykdydami šventąją tarnystę, dalyvausite Kristaus, vienintelio Mokytojo misijoje. Tad su džiaugsmu dalinkite visiems Dievo Žodį, kurį patys su džiaugsmu priėmėte. Dažnai skaitykite ir medituokite Viešpaties Žodį, tikėkite tuo ką skaitote, mokykite to ką su tikėjimu patys išmokote, gyvenkite tuo ko mokote. Jūsų mokymas temaitina Dievo tautą, tedžiugina ją ir tepalaiko jūsų gyvenimo pavyzdys, nes jūs esate pašaukti žodžiu ir gyvenimo pavyzdžiu statyti Dievo namus, kurie yra Bažnyčia. Tad tikėkite tuo ką darote, sekite tuo ką švenčiate, kad Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinio dėka, Kristus būtų jumyse ir kad jūs dalyvautumėte jo naujame gyvenime“.

„Be kryžiaus niekada nesurasite tikro Kristaus, - pridūrė popiežius – o kryžius be Kristaus neturi prasmės“.

Popiežius Pranciškus taip pat priminė naujiems kunigams, kad vykdydami Kristaus misiją, jie visada turi palaikyti sūnišką bendrystę su savo vyskupu; taip pat visada prieš akis turėti Gerojo Ganytojo pavyzdį, kuris atėjo į pasaulį ne kad jam būtų tarnaujama, bet pats tarnauti ir gelbėti tuos, kurie buvo pražuvę. „Niekada neužmirškite, kad esate paimti iš žmonių ir paskirti tarnauti jų labui, tarnauti ne savo labui bet žmonėms“.

 

Šv. Jokūbo kelias, arba Santjago de Compostela – daugeliui katalikų pažįstamas piligriminis maršrutas. Juo galima eiti savaitę, dvi, mėnesį ar visus metus (jei pradėsite nuo savo namų durų). Šiais Gailestingumo metais visame pasaulyje nusidriekė milijardai piligriminių kelių. Vieni ilgesni, vedantys per daugybę didelių katedrų, atvėrusių Gailestingumo duris. Kiti fiziškai labai trumpi, besidriekiantys vien ligonio ar kalinio širdyje. Tačiau visi jie veda prie to paties begalinio Dievo Gailestingumo.

Jei reikėtų reklamuoti Popiežiaus Pranciškaus sumanymą šiuos metus skelbti Gailestingumo jubiliejiniais metais, afišoje rašyčiau, kad Dievo Gailestingumas duodamas visur ir visiškai veltui, dovanai, tereikia norėti Jį pasiimti. Šiemet itin lengva gauti visuotinius atlaidus – gydyti savo sielos, mirusiųjų ir visos Bažnyčios žaizdas. Penkiolika Lietuvos bazilikų, šventovių ir bažnyčių virto ypatingomis dvasios gydyklomis. O kurie negali leistis į šią piligrimystę, Dievas savo Gailestingumą lieja ten, kur jie yra – ligonio lovoje, kalinio kameroje ar atliekant kad ir mažiausią gailestingumo darbą.

Gailestingumo jubiliejaus proga popiežius Pranciškus ir Lietuvos vyskupai kviečia keliauti po Lietuvoje Gailestingumo duris atvėrusias bazilikas, šventoves ir bažnyčias. Mūsų šalyje tokių – penkiolika. Jų sąrašas pateikiamas teksto pabaigoje. Dovana už pastangas atsiverti Dievui – visuotiniai atlaidai, atkuriantys piligrimo ar jo mirusio artimojo ir per tai visos Bažnyčios dvasinę sveikatą.

Atlaidai šiemet teikiami už sąžiningai ir su meile atliekamas katalikiškas pareigas. Tereikia atlikti išpažintį, dalyvauti šv. Mišiose, peržengti Gailestingumo duris vienoje iš penkiolikos bažnyčių, sukalbėti „Tikiu (į) vieną Dievą“, pasimelsti popiežiaus intencijomis. Visą tai padaryti per septynias dienas. Jei Gailestingumo durys per toli nuo jūsų namų, o jūs žūtbūt trokštate atlaidų, vietoj apsilankymo šventovėje galite atlikti vieną iš keturiolikos gailestingumo darbų.

Nuostabu ir tai, kad Gailestingumo vartai gali atsiverti ligonio namuose ir kalinio kameroje. Drąsiai galime perfrazuoti vieną žinomą posakį ir tarti – šiemet Gailestingumas liejasi laisvai.

plačiau

Balandžio 13 d. švenčiame 145-asias palaimintojo Jurgio Matulačio gimimo metines. Ta proga kviečiame prisiminti vieno iš labiausiai Lietuvos Bažnyčiai ir visuomenei nusipelniusių marijonų, kun. Vaclovo Aliulio MIC (1921–2015) pranešimą, skaitytą Lietuvos mokslų akademijos salėje 2008 m. vykusioje konferencijoje, skirtoje Pal. Jurgio Matulaičio ingreso į Vilniaus arkivyskupiją 90-mečiui.

Minėdami švento žmogaus, palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio įžengimą į Vilniaus vyskupo katedrą, įvykusį prieš 90 metų (1918-12-08), turime progą pagilinti pažintį su šia asmenybe ir galbūt patikslinti turimą paties šventumo sąvoką ar vaizdą.

Kaip vaizduojamės šventąjį? Kuklus, tylus, nusipasninkavęs. maldoje paskendęs, pasaulio reikalų nematantis ir neišmanantis... 

O gal gerokai kitaip? Gal vienybė su Dievu ir ištverminga meilė žmonėms nereikalauja pabėgti nuo pasaulio ir užsidaryti už storų sienų. Galbūt, kai laiko iššūkiai ir priimtos pareigos reikalauja, šventas žmogus privalo būti sudėtingų įvykių sūkuryje...

Besvarstant, kaip vienu žodžiu aptarti palaimintojo J. Matulaičio istoriją, atėjo į mintį vardas, kuriuo rytiečiai krikščionys nuolatos tituluoja šventąjį karį Jurgį: Georgij Pobedonosec – „Jurgis Nugalėtojas“. Ant Lūginės kaimo vaikelio, studento, kunigo, vyskupo kelio viena po kitos griūdavo, rodos, neįveikiamos kliūtys, bet Dievo ir gerų žmonių remiamas jas vieną po kitos (per sunkius vargus) jis nugalėdavo.Pobedonosec.

Nepaisant ligos ir neturto, Jurgis jau klierikas. Su draugu Vincu Šlekiu sielvartaudami svarsto liūdną Lietuvos būklę carizmo gniaužtuose ir svajoja ją gaivinti.    

Būdamas subdiakonas (1898) parašo platų straipsnį „Keli žodžiai mūsų kunigėliams“. Straipsnis plito nuorašais. Kai pasiekė Žemaičių vyskupijos seminarijos klierikus, perskaitęs kun. vicerektorius pasakė: „Visa tai tiesa, bet tai – bomba.“ Straipsnis išspausdintas tik po 5 metų JAV žurnale „Dirvoje – Žinyne“, pakartotas LKMA Metraštyje… po 100 metų. Vis dėlto carinė „geležinė uždanga“ nugalėta.

plačiau
POPIEŽIUS PRANCIŠKUS: „SUPRANTU VYRIAUSYBIŲ BAIMĘ, BET SIENŲ STATYMAS NIEKO NEIŠSPRĘS“

Grįždamas į trumpos kelionės į Graikijos Lesbo salą, popiežius Pranciškus, kaip įprasta, susitiko su kartu keliavusiais žurnalistais ir atsakė į keletą klausimų. Visų pirmą buvo kalbama apie migracijos krizės problemas ir apie galimus jų sprendimus. Buvo taip pat sugrįžta prie šeimos temos, ypač prie neseniai paskelbto popiežiaus apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“.

„Aš suprantu vyriausybes, taip pat ir tautas, kurios žiūri su tam tikra baime, - sakė popiežius atsakydamas į vieną iš klausimų apie migracijos krizę. Aš tai puikiai suprantu ir žinau, kad priimant migrantus reikalingas didelis atsakingumas. Vienas šio atsakingumo aspektų – kaip tuos žmones integruoti? Aš visada sakau, kad sienų statymas nieko neišsprendžia. Atsiminkime tą sieną, kuri buvo pastatyta ir nugriauta praėjusiame šimtmetyje. Turime tiesti tiltus. Tačiau tiltus reikia tiesti protingai, reikalingas dialogas, integracija. Dėl to ir sakau, kad suprantu tam tikrą baimę. Sienų uždarymas nieko neišspręs, o užsidarymas ilgainiui pakenks ir savo tautai. Tad skubiai Europai reikalingos priėmimo ir integracijos, plėtros ir darbo politikos, ekonominės reformos. Tai ir yra tiltai, kuriuos reikia statyti“.

Keli žurnalistai popiežiaus klausė, ar ir kaip keičiasi Bažnyčios požiūris į kai kurias šeimos problemas po neseniai vykusių šeimai skirtų dviejų Sinodų ir kaip interpretuoti neseniai paskelbtą naują popiežius dokumentą apie šeimą. Atsakydamas, Pranciškus pirmiausiai paminėjo vieną savo pirmtakų, kuris kalbėdamas apie Vatikano II Susirinkimą yra pasakęs, kad buvo du Susirinkimai: vienas vyko Šventojo Petro bazilikoje, kitas – žiniasklaidos pranešimuose. Taip ir šį kartą: kai buvo sušauktas pirmasis Sinodas, spaudai rūpėjo tik vienas klausimas: Ar galės išsiskyrusieji ir sudariusieji antrą civilinę santuoką priimti Komuniją? „Kadangi aš nesu šventas, - sakė popiežius, - tai toks požiūris mane kiek užgavo ir nuliūdino. Argi žiniasklaidos žmonės nesupranta, kad tai nėra svarbiausia problema? Argi nemato, kad šeima visame pasaulyje išgyvena krizę? Juk šeima tai visuomenės pagrindas! Argi nemato, kad jaunimas nenori tuoktis? Ar nesupranta, kad reikia verkti matant Europos demografinius rodiklius? Argi nemato, kad žmonės neturi darbo arba kad uždarbio galimybės tokios, jog tėvai ir motinos turi dirbti po du darbus, palikdami namuose vaikus, augančius be dialogo su tėvu ir motina. Šitos yra didžiosios problemos!“, - kalbėjo popiežius atsakydamas į žurnalistų klausimus iš Graikijos Lesbo salos į Romą skrendančiame lėktuve. 

Be žodinių pareiškimų popiežius Pranciškus, patriarchas Baltramiejus ir Atėnų bei visos Graikijos arkivyskupas Jeronimas paskelbė ir bendrą deklaraciją, kuri yra oficialus apibendrinimas to, ką jie norėjo perduoti įvairiems adresatams: pirmiausia, patiems pabėgėliams, bet taip pat savo bažnytinėms bendruomenėms ir tarptautinei bendruomenei.

Mes, rašo trys ganytojai, „susitikome Graikijos Lesbo saloje parodyti savo gilaus rūpesčio dėl tragiškos situacijos didelio skaičiaus pabėgėlių, migrantų ir prieglobsčio prašytojų, kurie turėjo atvykti į Europą bėgdami nuo konflikto ir, daugeliu atveju, kasdienių grėsmių jų išgyvenimui. Pasaulio nuomonė negali ignoruoti kolosalios humanitarinės krizės, pagimdytos pasklidusios prievartos ir ginkluoto konflikto, etninių ir religinių mažumų persekiojimo ir perkėlimo, šeimų išrovimo iš namų, pažeidžiant jų žmogišką orumą ir jų pamatines žmogaus teises bei laisves“, pareiškiama pirmoje deklaracijos pastraipoje.

Ši žmonijos krizė reikalauja „solidarumo, užuojautos, dosnumo ir betarpiško praktiško resursų panaudojimo. Iš Lesbo mes kviečiame tarptautinę bendruomenę drąsiai atsakyti reaguojant į šią didžiulę humanitarinę krizę“, kaip ir į ją pagimdžiusias priežastis, rašoma kitoje pastraipoje.

„Kaip savųjų Bažnyčių lyderiai, mes esame vieningi trokšdami taikos ir pasirengime padėti išspręsti konfliktus per dialogą ir susitaikymą“, tęsia Baltramiejus, Pranciškus ir Jeronimas, kviesdami politikus siekti, kad pavieniai žmonės ir jų bendruomenės, taip pat krikščionys, galėtų likti ir gyventi savo gimtinėje, taikiai ir saugiai, kovoti prieš įvairias nusikalstamumo formas, padėti tiems kraštams, kurie pirmieji tiesiogiai atsiliepia į mūsų brolių ir seserų poreikius.

„Kartu mes iškilmingai meldžiame karo ir smurto pabaigos Artimuosiuose Rytuose“, rašo katalikų ir ortodoksų lyderiai, prašydami religinių bendruomenių ir jų pagalbos organizacijų „priimti, padėti ir apsaugoti visų tikėjimų“ pabėgėlius, o valstybes pratęsti laikiną prieglobstį tiems, kurio jo vis dar reikia.

Atskirai kreipdamiesi į krikščionis, jie primena Viešpaties Jėzaus žodžius, jog būsime teisiami už tai, kaip elgiamės su alkanu, nuogu, kaliniu, svetimšaliu (žr. Mt 25,35-36, 40).

plačiau

Čikagos arkivyskupas Blase Cupichas sveikino popiežius Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą „Amoris Laetitia“ (Meilės džiaugsmas), sakydamas, kad dokumentas „yra ne apie taisyklių, o apie Bažnyčios reformą“.

Dokumentas „Amoris Laetitia“ (Meilės džiaugsmas) apibendrina popiežiaus apmąstymus apie klausimus, iškeltus 2014 ir 2015 metais vykusiame Vyskupų sinode šeimos tema. Paraginime aptariami visi šeimos gyvenimo aspektai, įtraukiant diskusijas apie tai, kokiomis aplinkybėmis išsiskyrusieji ir antrą santuoką sudariusieji katalikai gali priimti Komuniją.

Paraginimas nepateikia jokių naujų taisyklių ar normų. Atvirkščiai, popiežius Pranciškus ragina atidžiai apsvarstyti šeimų sielovadą, o ypač vartojamą kalbą bei požiūrį, kuriuo vadovaujamasi dirbant su tais, kurie ne visiškai gyvena pagal Bažnyčios mokymą.

„Manau, kad vidutinis katalikas pasidomėjęs atras, kad tai, ką popiežius čia sako, yra labai nauja, kūrybinga ir išlaisvina vaizduotę“, – sakė arkivyskupas Cupichas spaudos konferencijoje balandžio 8 dieną, kai dokumentas buvo pristatytas Vatikane.

„Jis apie Bažnyčią sako dalykus, kurių jie nėra niekada anksčiau girdėję. Pavyzdžiui, asmenys prisiima atsakomybę už savo sąžinės formavimą, ir niekas negali už juos to padaryti, ar kokiu nors būdu užimti tos sąžinės vietą.“

„Kalba apie būtinybę šeimoms būti tolerantiškoms viena kitai tais atvejais, kai žmonių gyvenimai nėra tobuli, kad neatsiskirtume vieni nuo kitų ir neimtume smerkti... Kalbama ne apie taisyklių, bet apie Bažnyčios reformas“, – pridūrė arkivyskupas.

Arkivyskupas Cupichas sakė, kad jis ketina gilintis į dokumentą su Čikagos arkivyskupijos pasauliečiais ir dvasininkais patarėjais, kartu peržvelgti šeimų sielovados būdus, – galbūt pratęsti pasirengimo santuokai programą į pirmuosius santuokos metus ar rasti naujų būdų, kaip padėti tėvams, kai jie susilaukia vaikų.

Kad ir ką daro Bažnyčia, tai turi būti daroma su gailestingumu, sakė jis.

„Bažnyčios doktrina visada kalbėjo apie gailestingumą ir atjautą, – dabar popiežius labai stipriai ir įtaigiai tai išryškina. Bažnyčios doktrinos dalis – pastanga su užuojauta pasilenkti prie žmonių“, – sakė jis.

plačiau
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.Gerasis Ganytojas

Jėzus save vadino Geruoju Ganytoju: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę (Jn 10, 14-15). Ką sakė, taip ir padarė: ant savęs prisiėmė mūsų nuodėmes ir mirė ant kryžiaus.

Šitas Gerojo Ganytojo įvaizdis Dievui buvo taikomas nuo Senojo Testamento laikų. 23 - je psalmėje skaitome: „Viešpats yra mano Ganytojas... Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi“ (Ps 23, 1-4).

Apie Gerąjį Ganytoją – Dievą skaitome Ezekielio knygoje. „Šitaip kalbėjo Viešpats Dievas: „Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu. Kaip piemuo rūpinasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys yra išblaškytos, taip ir aš rūpinsiuosi savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur jos debesų ir tamsybės dieną buvo išblaškytos.<...> Suieškosiu paklydusias, žūstančias grąžinsiu, aptvarstysiu sužeistas ir pastiprinsiu silpnas“ (Ez 34, 11-16).

Kai Jėzus pasivadino Geruoju Ganytoju, šis įvaizdis ano meto klausytojams buvo visiškai suprantamas, nes jis buvo paimti iš kasdienybės, su kuria kiekvienas susidurdavo. Dar ir šiandien Šventoje Žemėje, Judėjos dykumoje, galima sutikti beduinus, ganančius avių bandas. Piemenys su savo avimis praleidžia visą gyvenimą ir dalinasi su jomis troškuliu, saulės kaitra ir nakties šalčiu.
Piemuo ir avių pulkas labai gerai atspindi Dievo ir žmonių santykį. Piemuo rūpinasi avimis, kad jos būtų sočios ir saugios. Avys šitai žino, todėl klusniai eina tenai, kur piemuo jas veda.

Sąvoka ‚Gerasis Ganytojas‘ puikiai išreiškia pagrindinę Dievo savybę – jo gailestingąją meilę, kuria jis apglobia visus žmones – gerus ir blogus, teisiuosius ir nusidėjėlius. Teisiuosius saugo, o paklydusiųjų ieško, suradęs gydo jų žaizdas ir buria į vieną kaimenę – savo tautą. Tą tautą mes vadiname Kristaus arba Katalikų Bažnyčia.

Jėzus kalba: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos (Jn 10,27-28). Kokie brangūs yra šie Jėzaus žodžiai! Šį, Gerojo Ganytojo sekmadienį, esame kviečiami pasitikrinti, kiek esame atidūs dieviškojo Ganytojo balsui.

Pirmiausia pasitikriname pačius elementariausius dalykus. Pirmas iš jų, kiek esame suaugę su Bažnyčia: savo vyskupija ir parapijos bendruomene. Tikintis žmogus gali būti gundomas nepriklausyti savo parapijos bendruomenei ir pasirodyti joje tik tuomet, kai reikia kokio nors patarnavimo. Kitas pavojus - klajoti nuo vienos bendruomenės prie kitos. Tai klaidingas kelias, net ir tuo atveju, jei konkreti parapijos bendruomenė dėl ko nors nepatiktų. Turime mąstyti ne tik apie tai, ką mes norime gauti iš bendruomenės, bet ir apie tai, ką mes privalome duoti jai. Šis abipusis ryšys yra labai svarbus. Kitu atveju, būtume panašūs į emigrantus, sakančius, kad mano Tėvynė yra ten, kur galiu daugiau uždirbti pinigų.

Kiekviena parapijos bendruomenė turi vyskupo skiriamą ganytoją, kunigą, kurio pareiga yra gerai atspindėti Gerąjį Ganytoją Jėzų Kristų. O parapijiečių pareiga būti atidiems ganytojo balsui, raginančiam ištikimai sekti paskui Jėzų. Sekti ne paskui parapijos kleboną ar vikarą, bet paskui Jėzų. Kunigas savo asmeniu neturi teisės užstoti Kristaus. Jei kunigas tikinčiuosius pririša prie savo asmens, bet ne prie Kristaus, tai ženklas, kad jo tarnystėje yra rimtų spragų.

Kunigai yra Gerojo Ganytojo pagalbininkai bei įrankiai. Skelbdamì Dievo žodį ir teikdamì sakramentus, jie išlaisvina žmones iš nuodėmių ir dvasinių pavojų, saugiai veda juos prie gyvojo vandens šaltinio - Kristaus. Todėl kunigų tarnystė yra gyvybiškai svarbi, nes jie tęsia Kristaus misiją pasaulyje.

Gerojo Ganytojo sekmadienį tikintieji yra raginami melstis už savo vyskupus ir kunigus, kad jie gerai atliktų nelengvą savo tarnystę. Tikra meilė ir pasišventimas reikalauja savęs išsižadėjimo, o tai nėra lengva. Be to, žmonių priešas – velnias pirmiausia taikosi pažeisti ganytojus, nes tuomet lengviau išblaškyti visą kaimenę. Kunigo nuodėmės labai sužeidžia ne tik jam patikėtą kaimenę, bet ir visą Kristaus Bažnyčią.

Gerojo Ganytojo sekmadienį pasitikriname, kokio balso mes labiausiai klausome. Mūsų dienomis daug kas siūlosi būti mūsų ganytojais – televizija, internetas, partijos, minios balsas. Tarp daugybės balsų, kurie bando formuoti mūsų pasaulėžiūrą, ar girdžiu Kristaus – Gerojo Ganytojo balsą?

Apreiškimo knyga pateikia vaizdą, kas laukia kiekvieno iš mūsų, jei ištikimai seksime Gerąjį Ganytoją: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. <...> Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“ (Apr 7, 9-17).
Arkivysk. Sig. Sigitas Tamkevičius

Jau Senajame Testamente sutinkame Ganytojo įvaizdį, kuris priskiriamas Dievui. Psalmininkas Dovydas, patirdamas Viešpaties Jahvės – gerojo Ganytojo palankumą, išreiškia Jam savo atsidavimą ir pasitikėjimą: „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta. Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera Jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu su manimi“ (Ps 23, 1 – 4).  
Kaip nepalyginti labiau turėtume pasitikėti savo geruoju Ganytoju Jėzumi Kristumi, kuris, kaip skelbia šio 4 Velykų sekmadienio Evangelija, už visas avis guldo net savo gyvybę! (plg. Jn 10, 11). Jis – Dievas, nes turi galią gyvybę už mus atiduoti ir turi galią vėl ją atsiimti (plg. Jn 10, 18). Mes žinome, kad taip ir įvyko: Jėzus mirė ir prisikėlė.
Tačiau visa tai Jis padarė tiktai iš meilės mums. Dievas yra beribė meilė (plg. 1 Jn 4, 8). Jis negali nemylėti, nes „savęs Jis negali išsiginti“ (2 Tim 2, 13). Dievas nebūtų Dievu, jei nemylėtų. Kaip mes nuolatos alsuojame oru, taip Jis visados „alsuoja“ meilės aromatu. Kai Dievas Trejybė nusprendė, jog vienam iš trijų Asmenų – Dievo Sūnui – tenka palikti nepaprastą dangaus palaimą ir reikia atsidurti Golgotos kančių epicentre, tai šitoks žmonių išganymo būdas (nors žmogiškam mąstymui išlieka nesuvokiamas), žvelgiant į Atpirkėją per Evangelijos prizmę, pasidaro aiškesnis: gerojo Ganytojo meilės begalybę įrodo Jo aukos ant kryžiaus ir prisikėlimo iš numirusių didybė ir taip pat Jo pasiaukojančios meilės veikimas, pasireiškiąs per visų laikų uolius krikščionis.
Viešpats Jėzus su savo tikinčiaisiais ir šiais laikais dalijasi Ganytojo pašaukimo garbe ir atsakomybe. Kaip anuomet Jėzus kelis kartus klausė Simoną Petrą, ar jis mylįs Mokytoją, ir visus kartus apaštalas Petras patvirtino Jam savo meilės ištikimybę, o už tai Jėzus Petrui patikėjo ganyti savo avis (plg. Jn 21, 15 – 17), taip ir dabar Jis, kviesdamas savo mokinius į plačias evangelizacijos misijas (Mt 9, 37 – 38), kurios vyksta mūsų nukrikščionėjusiame pasaulyje, jų klausia: „Ar myli mane?“. „Būsimojo kunigo atsakymas gali būti tik visiškas jo gyvenimo paaukojimas,“ – taip trumpai ir prasmingai į Jėzaus užduotą klausimą atsakė vyskupai Vyskupų Sinodo VIII susirinkime, kuris vyko 1990 10 28.  Viso savo gyvenimo Viešpačiui paskyrimas tai – Gerojo Ganytojo pavyzdžiu – meilės tarnystė žmonėms, nes Jėzus atėjo „ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28).
plačiau

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus, komentuodamas apaštalo Mato pašaukimą, dar kartą apsvarstė žmogiško nuodėmingumo ir Dievo gailestingumo susitikimą: tiek paties Mato, tiek visų tikinčiųjų gyvenime.

Matas buvo muitininkas, mokesčių rinkėjas, dirbęs romėnams, ir todėl traktuojamas kaip viešas nusidėjėlis. Tačiau Jėzus pakviečia jį juo sekti ir tapti jo mokiniu. Matas sutinka ir pakviečia į savo namus vakarienei su visais mokiniais. Tada ir kyla ginčas tarp Jėzaus mokinių ir fariziejų, kurie priekaištauja jiems, kad jie kartu su Mokytoju dalinasi maistu su muitininkais ir nusidėjėliais. Pasak jų, į tokių žmonių namus negalima eiti. O Jėzus, priešingai, nuo jų nesišalina, bet lankosi jų namuose, atsisėda šalia jų. O tai reiškia, kad jie gali tapti jo mokiniais.

Ir lygiai taip pat tiesa, - sakė popiežius Pranciškus, - kad buvimas krikščionimis mūsų nepadaro nepriekaištingų. Kaip ir muitininkas Matas, taip ir kiekvienas iš mūsų pasitiki Viešpaties malone, nepaisant savųjų nuodėmių. Visi esame nusidėjėliai, visi turime nuodėmių. Pašaukdamas Matą Jėzus parodo, kad nežiūri į jo praeitį, į socialinį statusą, išorinius vertinimus, bet, greičiau, atveria jam naują ateitį. Kartą girdėjau gražų pasakymą: „Nėra šventojo be praeities ir nėra nusidėjėlio be ateities.“ Pakanka atsiliepti į kvietimą nuolankia ir nuoširdžia širdimi. Bažnyčia yra bendruomenė ne tobulųjų, bet mokinių kelyje, sekančių paskui Jėzų, nes prisipažįsta esantys nusidėjėliai, kuriems reikia jo atleidimo. Krikščioniškasis gyvenimas tad yra nuolankumo mokykla, kuri mus atveria malonei.

plačiau

Rugsėjo mėnesį gimė berniukas, sveikas, gražus. Mama buvo laiminga. Neilgai. Spalį ji išgirdo, jog savyje nešiojo ne tik kūdikį. Itin agresyvios formos skrandžio vėžys – tokia diagnozė, tokia lemtis, su kuria buvo gyvenama tris mėnesius, su kuria artimieji gyvens visą gyvenimą. Vasario mėnesį moteris mirė. Jau šypsotis gebantis kūdikis liko ant tėvo rankų.

Gyvenimas toks, jog vėžio statistika tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra bauginama. 2015 metų duomenimis, mūsų šalyje buvo 100 tūkstančių asmenų, kurie sirgo onkologine liga. Europos Sąjungoje kasmet vėžiu suserga apie 2,5 milijono žmonių, daugiau nei milijonas nuo šios ligos miršta. Onkologiniai susirgimai šių dienų visuomenei kelia daug panikos ir baimės. Ir nors nemaža dalis pacientų pasveiksta, dažnai būna, kad gydymas nepadeda, ir ligonis lieka merdėti. Tuomet artimieji sutrinka, nežino, kaip elgtis. Ar žmogui, kuriam nebegalima niekuo padėti, reikia sakyti visą tiesą? Daktarai ir psichologai sako, kad pacientui svarbu žinoti apie savo būklę bei ateitį, dvasininkai ragina niekada nepamiršti vilties ir jos reikšmių.

 

Sėkmės istorijos rodo, kad niekada negalima prarasti vilties

plačiau
Popiežius Pranciškus: Duok man, Viešpatie, atvirą širdį

Penktadienio Mišių skaitinys iš Apaštalų darbų pasakoja apie Pauliaus atsivertimą. Religinis uolumas pats savaime ne visada reiškia Dievui atvirą širdį, tačiau jei žmogus sugeba nusižeminti ir atverti savo širdį, tuomet jam ima vadovauti Šventoji Dvasia, - sakė popiežius Pranciškus Šv. Mortos koplyčioje aukotų Mišių homilijoje kalbėdamas apie Pauliaus atsivertimo istoriją.

Viskas įvyko kelyje. Uolų krikščionių persekiotoją staiga apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji“. „Kelkis ir viską sužinosi. Tu dar daug ko turi išmokti. Jam buvo sunku atsikleti ir tęsti kelionę, nes buvo praradęs regėjimą. Reikėjo sutikti, kad jį kiti vestų. Šitaip jo širdis pradėjo atsiverti. Paimtas už rankos jis buvo nuvestas į Damaską. Tris dienas buvo aklas, nieko nevalgė ir negėrė. Šis vyras, - kalbėjo popiežius Pranciškus, - parblokštas ant žemės, suprato, jog turi priimti pažeminimą. Nusižeminimas reikalingas tam, kad širdis atsivertų. Viešpats mus ragina nusižeminti ir sako, kad mūsų laukia pažeminimai. To reikia tam, kad mūsų širdis būtų atvira, klusni, kad mūsų širdis atsiverstų į Viešpatį Jėzų.“

Sauliaus širdis ima keistis. Per tas kelias neregystės ir vienatvės dienas Saulius praregi dvasios akimis. „Atsiminkime, - sakė Pranciškus, - kad pastarosiomis dienomis Bažnyčios mums primintose istorijose svarbiausias veikėjas nėra nei Steponas, nei Pilypas, nei jo pakrikštytas svetimšalis, nei Saulius, bet Šventoji Dvasia. Bažnyčioje pagrindinė veikėja yra Šventoji Dvasia. Tai jis veda Dievo tautą. Sauliui tarsi žvynai nukrito nuo akių ir jis atgavo regėjimą. Jis atsikėlė ir paprašė krikšto. Kieta Sauliaus širdis tapo Šventajai Dvasia klusnia Pauliaus širdimi.

„Širdies kietumas tai mūsų visų bėda, - sakė popiežius. Pakelkite ranką kas jos neturite. Prašykime Viešpatį, kad padėtų mums suprasti, jog širdies kietumas parbloškia mus ant žemės. Tesuteikia mums malonę – jei reikia ir pažeminimą – kad suprastume, jog visada turime keltis su tuo orumu, kuriuo mus apdovanojo mus sukūręs Dievas; teduoda mums atvirą širdį, klusnią Šventajai Dvasiai.“ (Vatikano radijas)

Bažnyčia Rusijoje mini katalikiškų struktūrų šalyje atkūrimo 25-metį

Sukanka 25 metai nuo tada, kai Rusijos Federacijoje Jono Pauliaus II iniciatyva atsikūrė katalikiškos struktūros. 1991 m. balandžio 13 d. po 70 metų pogrindinio gyvavimo Katalikų Bažnyčia Rusijoje vėl atgijo.
Duodamas interviu Vatikano radijui Maskvos arkivyskupas Paolo Pezzi sako, kad Bažnyčia Rusijoje yra išties didžiai dėkinga šventajam popiežiui Jonui Pauliui II, nes vyskupijų atkūrimas suteikė progą pradėti pastoracinį darbą ir su katalikais. Ten, kur yra vyskupas, yra Bažnyčia, galimybė išlaikyti ryšį su šv. Petro įpėdiniu, gauti sakramentus ir liudyti savo tikėjimą. Ark. P. Pezzi padėkojo ir visiems užsieniečiams kunigams, kurie paskutiniame XX a. dešimtmetyje tikrąja to žodžio prasme prisidėjo atkuriant Bažnyčią: Rusijoje tuo metu nebuvo katalikų dvasininkų, būtent svetimšaliai misionieriai padėjo auginti žmonių tikėjimą, bendruomenes.

Pasak arkivyskupo P. Pezzi, šis 25 m. jubiliejus primena, kad reikia būti dėkingiems Dievui už visa, kas mums duodama, ir niekuomet neprarasti vilties, nes ir sudėtingose situacijose visuomet prasišviečia šviesa, kuri leidžia eiti į priekį. Arkivyskupas prisimena vieną senutę Sibire, kurią sutiko pradėdamas savo kunigišką tarnystę Sibire. Tuomet ji jam susijaudinusi pasakojo: „Kai mane ištrėmė, buvau dešimties metų mergaitė, o mama man tada sakė: bažnyčia ten, kur mes anuomet gyvenome, europietiškoje Rusijos dalyje, buvo sugriauta ir tu jos nebepamatysi. Tačiau prisimink, kad vieną dieną tu vėl sutiksi kunigą ir pamatysi, kad tos bažnyčios gali atgimti. Matai, kunige, po tiek dešimtmečių liudiju, kad tai, ką sakė mano mama, buvo tiesa, ir aš per visus tuos metus nepraradau vilties“, - prisimena arkivyspas Pezzi. (Vatikano radijas)

Lietuvos Gailestingumo kongrese dalyvaus Popiežiškasis legatas

Popiežius Pranciškus paskyrė kardinolą Pietro Parolin, Vatikano valstybės sekretorių, Popiežiškuoju legatu į Lietuvos nacionalinį gailestingumo kongresą Vilniuje gegužės 6-8 dienomis, pažymima šeštadienį Vatikane paskelbtame oficialiame komunikate.

Lietuvos Vyskupų konferencijos sekretoriatas pranešė apie Vatikano valstybės sekretoriaus apsilankymą po vyskupų plenarinio posėdžio Marijampolėje, balandžio 4 dieną. Posėdyje dalyvavęs Apaštališkasis nuncijus Lietuvai arkivyskupas Pedro Lopez Quintana Lietuvos ganytojams pristatė Vatikano Valstybės sekretoriaus apsilankymo Vilniuje detales.

Nacionalinis gailestingumo kongresas Vilniuje - pagrindinis Gailestingumo jubiliejaus renginys Lietuvoje.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas užbaigdamas Dievo Gailestingumo savaitės renginius Atvelykio sekmadienį Vilniuje kovo 3 dieną pakvietė gausiai dalyvauti Lietuvos nacionaliniame gailestingumo kongrese ir pranešė apie Vatikano valstybės sekretoriaus dalyvavimą jame.

Ypatingu būdu jungsimės su visu pasauliu, nes Gailestingumo kongreso procesijai ir sekmadienio Šv. Mišių aukai vadovaus kardinolas Pietro Parolin, Vatikano valstybės sekretorius“, kalbėjo Vilniaus arkivyskupas.

Jis ypač prašė, kad Lietuvos tikintieji, melsdamiesi ir liudydami savo tikėjimą padėkotų popiežiui Pranciškui už ypatinguosius Gailestingumo metus ir dar kartą jį pakviestų apsilankyti Lietuvoje.

Vilniaus arkivyskupija (vilnesis.lt) primindama, jog iki registracijos į Nacionalinį gailestingumo kongresą pabaigos liko dvi savaitės, kviečia registruotis. (Vatikano radijas)

Publikacija parengta pagal dr. Elžbietos Matulewicz straipsnį „Dievo gailestingumas Pal. Jurgio Matulaičio mokyme ir gyvenime“, publikuotą knygoje „Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida.  Trys Matulaitiniai simpoziumai“ (Marijonų talkininkų centro leidykla, 2003). Parengė ses. Viktorija Plečkaitytė MVS kongregacijos vadovė.

Vienas didžiųjų Bažnyčios žmonių, gyvenęs prieš pat šv. Faustinai duotus apreiškimus ir mokęs apie Dievo gailestingumą, buvo palaimintasis Jurgis Matulaitis, Vilniaus vyskupas 1918 – 1925 m., arkivyskupas ir apaštalinis Lietuvos vizitatorius 1925 – 1927 m., Marijonų vienuolijos atnaujintojas ir dviejų moterų vienuolijų, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų ir Eucharistinio Jėzaus seserų, įkūrėjas. Taigi, susipažinti su teologine pal. Jurgio mintimi apie Dievo gailestingumą įdomu ir dėl to, kad jo mokymas yra šiek tiek ankstesnis už ses. Faustinos gautus asmeninius apreiškimus. Verta pridurti, kad pats vysk. Jurgis Matulaitis yra tiesiogiai susijęs su Dievo gailestingumo garbinimo skleidimu. Kaip tik jo prašymu 1924 m. į Vilnių buvo perkeltas kun. Michalas Sopočko. Šio vysk. Matulaičio sprendimo dėka ses. Faustina Vilniuje ir susitiko savo nuodėmklausį.

Dievo gailestingumas žmogui

Palaimintasis nepateikia savo raštuose tikslaus Dievo gailestingumo apibrėžimo, bet nurodo konkrečius jo darbus. Pirmiausia jis jiems priskiria žmogaus sukūrimą, sakydamas, kad meilės ir gerumo savybė yra bendrauti, daryti laimingą. Taigi [Dievas] pašaukė mus į būtį, kad padarytų mus laimingus1Vėliau, žmogui nusidėjus, dar rojuje Dievas pažadėjo atsiųsti Išganytoją2, paskui atsiuntė savo Sūnų, kad permaldautų įžeistą teisingumą, savo krauju nuplautų nuodėmę,[...] parūpino iš dangaus antgamtinę pagalbą, iškėlė į lygmenį, apie kurį net supratimo negalėjome turėti. [...] Kritome, murmėjome, tačiau Jis mūsų neapleidžia, visą laiką stumia į priekį, kelia, tiesina, veda. [...] Moka ilgai laukti iki pasitaisant, atsiversiant. Visa tai ir yra gailestingumo slėpinys3, - rašo Palaimintasis.

plačiau

Lapkričio 10 d. popiežius Pranciškus lankėsi Florencijoje vykstančiame Italijos Katalikų Bažnyčios suvažiavime „Naujasis humanizmas Jėzuje Kristuje“. Kreipdamasis į unikalaus renginio dalyvius – kelis šimtus visų Italijos vyskupijų kunigų, vienuolių ir pasauliečių atstovų – Pranciškus palietė daugybę temų, neabejotinai aktualių visai Bažnyčiai Europoje, tad ir Lietuvai. Skaitytojams siūlome Vatikano radijo lietuvių redakcijos bendradarbių parengtą popiežiaus kalbos santrauką.

Šios nuostabios katedros kupole pavaizduotas Paskutinysis teismas: centre – Kristus, mūsų šviesa, - pradėjo savo kalbą Pranciškus. Mirusio ir prisikėlusio Jėzaus veido kontempliavimas atnaujina mūsų žmogiškumą, draskomą gyvenimo sunkumų ir slegiamą nuodėmės. Tačiau neturime bandyti prisijaukinti Jėzaus veido, nes jis yra Dievo transcendencijos ženklas. Jėzus yra mūsų žmogiškumo šaltinis. Turime visada su nerimu sau kelti klausimą, kurį jis kitados uždavė savo mokiniams: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15).

Nenoriu čia kalbėti apie abstraktų žmogiškumą, - tęsė Pranciškus, - apie tam tikrą žmogaus idėją, bet norėčiau paprasčiausiai nurodyti kelis esminius bruožus krikščioniškojo humanizmo,  kuris visų pirma reiškia „buvimą tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (plg. Fil 2, 5). Koks tai nusistatymas?

Visų pirma – nuolankumas. „Vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Fil 2, 3), – sako šv. Paulius filipiečiams. Čia glūdi labai konkreti žinia. Neturime kaip apsėsti siekti savo garbės, ginti savo orumą, savo įtaką kitiems. Turime siekti Dievo garbės, žinodami, kad ji nesutampa su mūsų garbe.

plačiau

Greta ganytojų, popiežiaus Pranciškaus posinodinį dokumentą pristatė ir katalikų sutuoktinių pora, italai Francesco ir Giuseppina Miano.

Pirmiausia jie pabrėžė, kad tekstas nėra parašytas „profesionalams“, tačiau naudoja gaivią, tiesioginę, paprastą kalbą, suprantamą visiems, tuoj pat nukreipiančią į tai, kas svarbiausia, į tai, kas iš tiesų turi svorį, ypač tuose skyriuose, kuriose kalbama apie meilę šeimoje, apie sutuoktinių ryšius, ryšius su vaikais ir jų ugdymą.   

Tai, kas tekste atskleidžiama, pasak sutuoktinių, yra tas grožis ir turtas, kuris yra šeimoje, bet dažnai pakankamai nematomas ir neįvertinamas. „Popiežius paėmęs už rankos atveda prie šeimų grožio, netobulų, pažeidžiamų, bet ypatingų, nes kasdieniame kelyje remiamų nenuilstančio Viešpaties meilės, viską darančio naujai“.

Didysis šeimų lobis yra gyvenimo normalume. Popiežius Pranciškus tarsi sako: akimirkai sustokime, pakelkime galvas nuo bėgimo, rūpesčio, triukšmo ir pasiklausykime, ką iš tiesų sako mūsų gyvenimas. Kas iš tiesų mumyse vyksta, kas jaudina mūsų širdį. Popiežiaus kalba yra švelni, delikati, kupina švelnumo ir stebėjimosi. Joje iš tiesų atsispindi konkretus šeimų gyvenimas.

plačiau

Penktadienio vidudienį buvo paskelbtas posinodinis apaštališkasis paraginimas „Amoris laetitia“ (Meilės džiaugsmas), kurį popiežius Pranciškus parašė remdamasis pernai ir užpernai vykusių dviejų šeimos problemas ir pašaukimą nagrinėjusių Vyskupų Sinodo asamblėjų siūlymais. Apaštališkąjį paraginimą popiežius pasirašė kovo 19 d.

Penktadienį Vatikano spaudos salėje surengtame dokumento pristatyme kalbėjo Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius kard. Lorenzo Baldisseri, abiejose šeimai skirtose Sinodo asamblėjose aktyviai dalyvavęs Vienos arkivyskupas kard. Christophas Schoenbornas ir italų sutuoktinių pora, Sinode dalyvavę kaip stebėtojai ir liudytojai.

Pradėdamas pristatymą, kardinolas Baldisseri visų pirma atkreipė dėmesį į popiežiaus dokumento pasirodymo kontekstą. „Amoris laetitia“ skelbiamas Gailestingumo jubiliejaus metais. Šis sutapime kelis kartus paminėtas popiežiaus apaštališkojo paragino tekste; taip pat keletą kartų cituojama ir Jubiliejaus skelbimo bulė. Kitas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį kardinolas, tai akivaizdus tęstinumo ryšys tarp pirmojo popiežiaus Pranciškaus dokumento – apaštališkojo paraginimo „Evangelii gaudium“ ir šio, specifinei šeimos tematikai skirto dokumento. Tęstinumas atsispindi ir abiejų dokumentų pavadinimuose – nuo „Evangelijos džiaugsmo“ iki „meilės džiaugsmo“ šeimoje.

plačiau