AKTUALIJOS

Nepamirškime Gudijos krašto – gyvosios Lietuvos dalies

Pelesos knygnešiai

 

   Paskutiniame rašinyje pasakojau apie pirmąją ir vienintelę Baltarusijoje  llietuvišką mokyklą, kuri pastatyta ant Lietuvos net devyniasdešimt devyneriems metams išpirktos žemės.  Ir tame senosios Lietuvos plotelyje pastatyta lietuviška mokykla. Ji priklauso Lietuvos švietimo ministerijai, papildžius, kai kuriais  Baltarusijos keltais reikalavimais.

Mokykla nuo pirmųjų dienų direktorės Petronėlės Brazauskienės aktyvios veiklos ir meilės mokytojams ir mokiniams dėka tapo mokslo šviesos spinduliu  visam lietuviškam kraštui. Jai talkino vyras Jonas Brazauskas, krašto lietuvybės motina Marija Kruopienė, mokiniai, mokinių tėvai, vilnietis Izidorius Šimelionis.  Mokykla gausėjo, dauguma tėvų pasitikėjo puikia Pelesos lietuviška mokykla. Gerėjo mokykloje ugdymas, mokytojai vis labiau suprato savo uždavinį ne tik mokyti savo dalyko, bet ir skleisti mokslo žinias visuomenėje.  „Lietuvių godų“ 1994 m.  antrajame   numeryje Pelesos lietuvių mokyklos VI klasės mokinė Teresė Raginyė pasakoja apie  Kalėdų puikiai surengtą šventę. Tai buvo pirmoji eglutė, pradžiuginusi visus žmones. T. Raginytė tapo mėnraščio korespondente ir nuolatine žinių iš Pelesos teikėja.

 

Mokytojos Živilės Dainienės rasti lobiai

 

   Pelesos lietuvių mokykla kasdien brendo, gausėjo mokinių ir atvykdavo dirbti lietuviškos sielos mokytojai. Direktorė ypač džiaugėsi iš Vilniaus atvažiavusia pedagoge Živile Janina Dainiene. Tai buvo maloni  talentinga pradinių klasių mokytoja, dainininkė ir sportininkė. Iš pradžių ji ne tik mokė Pelesos   mokinius, bet ir sutiko lietuvių kalbą dėstyti už kelių kilometrų nuo Pelesos esančioje Baltiškių rusiškoje pagrindinėje mokykloje. Tiesa, tai buvo tik lietuvių kalbos fakultatvas, vykdavęs po pamokų.  Ž. Dainienė subūrė močiutes, mokytojus į dainų ir šokių ansamblį. Ir visose šventėse skambėdavo Pelesos močiučių auksinės dainos, išsaugotos per amžius, padėjusios skleisti  lietuvybę ir tautos papročius. Tačiau didžiausias pedagogės nuopelnas – įkurtas Jaunųjų knygnešių klubas. Jo vade išrinkta šeštokė Teresė Raginytė, pavaduotojais – šeštokė  Marina Grišan ir penktokas Stanislovas Vaitkūnas. Mokytojos Živilės dėka knygnešiai tapo garsūs visuose šalia Pelesos esančiuose lietuviškuose kaimuose Į lietuvių namus jie nešė lietuviškus laikraščius, knygas, perskaitydavo senoliams straipsnius,  pakalbėdavo apie gyvenimą, politiką.  Pelesiškių patirtis – pedagoginis šaltinis, kaip padėti vaikui, paaugliui pažinti gyvenimą, tapti kaimo bendruomenės  nariu.

   Daugelį kartų lankiausi Pelesos lietuviškoje mokykloje kalbėjomės į apie mokyklos ateitį ir mokinių tėvų vis didesnį susidomėjimą lietuviška mokykla, kurių tėvai vis dažniau atsiimdavo iš rusiškų mokyklų ir patikėdavo lietuvių pedagogams. Direktorė visada kviesdavo susitikti su „Živilės knygnešiais“, kurie būtinai padainuodavo himnu tapusią Satkūno J. Garnio „Knygnešio dainą“, kurią ir pateikiu EŽ skaitytojams:

 

Aš už marių žiemavojau

Ir šaltos žiemos nebojau,

O pavasario sulaukęs,

Linksmas aš namo vėl traukiau.

 

Per miškus, laukus ir pievas

Mano kelias visur vienas -

Kelias tolimas be galo,

Net širdis mano apsalo

 

Aplankysiu miestą Kauną,

Nemunėlį, upę sraunią,

Gimtą kaimą ir tą vietą,

Kur aš užgimiau ant svieto.

 

Gyvenau tenai laimingas,

Bet neilgai būsiu gyvas

Jau daugiau nesugrįšiu

Lietuvos nebematysiu.

 

Ak, lietuviai, mano broliai,

Ar mylėjot jūs lig šiolei

Lietuvą, tėvynę savo,

Kaip tas paukštis mylėdavo.

 

Ne, nemylite tėvynės

Kaip tėvai senos gadynės!

Jie Lietuvą taip mylėjo,

Kad ir kraują už ją liejo.

 

Ogi ką jūs šiandien darot?

Gimtą kalbą laukan vrot.

Ir maskoliškąją  kalbą

Šiandien imate į darbą.

 

   Visi knygnešiai mokėjo šią dainą. Mokytoja Živilė džiaugėsi knygnešių vade Terese Raginyte, kuri kukli, jautri, gebanti visus mokinius uždegti knygnešių idėjomis, pati keliauja po kaimus, rūpindamasi, kad kiekvienoje pirkioje spindėtų lietuviška knyga ir lietuviškas laikraštis.

 

Kaimai laukdavo Živilės

 

   Pelesos parapijos lietuvių  kaimai laukdavo ne tik jaunųjų knygnešių, bet ir mokytojos Živilės Dainienės su ištikima pagalbininke istorijos mokytoja Antanina Česoniene. Jas, norint apsisaugoti nuo nedorų užpuolikų lydėdavo kartais mokytojas Gintaras Brazauskas, padėjęs mokyklai įrengti turtingą istorijos muziejų.  Močiučių dainas, pasakas, padavimus, kitą tautosaką ir gyvenimo prisiminimus  įrašydavo į magnetofono juosteles, kad išsaugotų  ateities kartoms. Taip sukaupti vertingi  lietuvių tautos dvasiniai lobiai, kurie išliks šimtmečiams. Jauniesiems knygnešiams talkino ir rėmė pradinių klasių mokytoja Aldona Obolevičienė. Talentinga pradinių klasių mokytoja, atvykusi iš Elektrėnų. Nuoširdi, paprasta, puikiai paruošianti mokinius aukštesnėms klasėms.

   Ž. Dainienė širdyje nešiojasi kelionių po kaimus įspūdžius, šviesius dainininkių paveikslus. Visos jos buvo audėjos tautodailininkės  Kai vykdavo į keliones veždavosi austus, siuvinėtus meno kūrinius, kuriais džiugindavo ne tik Pelesos parapijos, bet ir Vilniaus, Alytaus,  Kauno, Druskininkų gyventojus. Lietuviškas menas šimtams žmonių pabudindavo meilę Lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei.

   Dailūs, tvarkingi Pelesos parapijos kaimai. Jie pavadinti, kaip ir Gervėčių parapijoje, gražiausiais lietuviškais vardais. Piliūnai... Kiekvienoje pirkioje lietuviška dvasia, kurią pajauti tik atvėręs duris. Ir tavo sielą užplūsta nuostabus švelnumas. Tarsi būtum peržengęs blogio slenkstį. Baltiškės... Šviesos ir skaistumo slėpinys, su rūtų daeželiais, beržais ir liepom. Pavalakė... Sutvarkyti kiemai, namai kaimo meistrų auksinėmis rankomis ir langinių ornamentais papuošti. Paditvis... Gandralizdžiai ir šlamančios liepos. Dubiniai, Vigonys su nuostabiomis giesmininkėmis, kurios šventomis gismėmis išlydėdavo į Amžinybę kaimyną. Apie jas patašysiu atskirą pasakojimą.

 

Rauda dėl ateities

 

   Daug metų praėjo nuo tų dienų.  Keitėsi direktoriai, mokytoja Ž. Dainienė įžeista,  paliko mokyklą. Mokiniai, baigę vidurinę mokyklą, pasirinko studijas Lietuvoje, sukūrė lietuviškas šeimas. O jaunųjų knygnešių pasėtas lietuviškas žodis primena lietuviškiems kaimams tas nepakartojamas jaunystės dienas, kai mokyklai vadovavo direktorė Petronėlė Brazauskienė, o jos bendražygė mokytoja Živilė Dainienė, dabar gyvenanti Lietuvoje, išjudino jaunus ir vyresnius domėtis savo tėvų, senolių paliktais dvasiniais lobiais. Žinoma, juos skleisti. Kai paskutinį kartą susitikau su pedagoge iš Pelesos girdėjau graudžią  jos raudą: lietuvybei gresia pavojus.Kaimų  žmonės jai guodžiasi, kad vietinis kunigas, gimęs ir augęs Pelesoje, kartais Šv. Mišias aukoja ne lietuvių, o svetima kalba.  Visi pelesiškiai su meile ir pagarba  prisimena anksčiau dirbusį  lietuvių kunigą Eliją Anaetolijų Markauską, kurio pamokslai būdavo gyvenimo ir kilnumo  pamokos, Dievo meilės ir tikėjimo viltimi ataustos... Jis mylėjo visus parapijiečius, nežiūrint, kokios tautybės ar socialinės padėties būtų.

   Kartais  Pelesos krašto lietuviškuose  kaimuose  ar Pelesoje aidi Knygnešių daina, o Pelesos lietuviškoje mokykloje susirinkę parapijiečiai išgirsta ir mokytojų bei mokinių  lietuviškų dainų ansamblį. Vadinasi, dar rusena baltų kultūros aukuras, uždegtas krašto šviesuolių, pirmosios direktorės Petronėlės Brazauskienės, mokytojų ir knygnešių vadovės Živilės Janinos Dainienės. Tikiu, jis neužgęs...

(Bus daugiau)