AKTUALIJOS

Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta par­oda „Svei­ka, Mer­ge­le!“ Par­odo­je eks­po­nuo­ja­mi nuo 2000 me­tų res­tau­ruo­ti 26 ma­ri­ji­nės iko­nog­ra­fi­jos pa­veiks­lai iš Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos baž­ny­čių.

Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta par­oda „Svei­ka, Mer­ge­le!“ Par­odo­je eks­po­nuo­ja­mi nuo 2000 me­tų res­tau­ruo­ti 26 ma­ri­ji­nės iko­nog­ra­fi­jos pa­veiks­lai iš Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos baž­ny­čių.

Per pen­kio­li­ka me­tų res­tau­ruo­tos, kon­ser­vuo­tos, o kar­tais tie­siog nuo su­ny­ki­mo iš­gel­bė­tos me­no ver­ty­bės prieš grą­ži­nant į par­api­jas, pri­sta­to­mos par­odo­je, kad jo­mis ga­lė­tų pa­sig­ro­žė­ti vi­si švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos iko­nog­ra­fi­ja be­si­do­min­tys, pa­gar­bą Die­vo Mo­ti­nai puo­se­lė­jan­tys ir baž­ny­čių ne­lan­kan­tys žmo­nės.

 

 

 

Pa­veiks­lus ga­li­ma ge­rai ap­žiū­rė­ti, nuo­trau­ko­se pa­ma­ty­ti jų būk­lę iki res­tau­ra­vi­mo. Ke­le­tas kū­ri­nių yra ti­kri at­ra­di­mai, su­do­mi­nę moks­lo bend­ruo­me­nę. Eks­po­zi­ci­ją pa­pil­do iš­sa­mūs pa­žin­ti­niai teks­tai, at­sklei­džian­tys uni­ka­lią kiek­vie­no pa­veiks­lo is­to­ri­ją ir siu­že­tą.

Nu­va­lius ap­na­šas ir XX a. už­ta­py­mus, at­si­ra­du­sius bė­gant lai­kui ir kei­čian­tis gro­žio eta­lo­nams, iš­ryš­kė­jo ma­žai ži­no­mi, ta­čiau įspū­din­gi ir me­niš­ki kū­ri­niai: „Ap­reiš­ki­mo švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja“ iš Dūkš­tų, Vil­niaus Šven­to­sios Dva­sios baž­ny­čių ir Vil­niaus ka­ted­ros, „Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja“ iš Vil­niaus Šv. Jur­gio ir Par­uda­mi­nio baž­ny­čių, „Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja su Kū­di­kiu“ iš Drus­ki­nin­kų, Ry­kan­tų, Va­rė­nos baž­ny­čių; at­sisk­lei­dė mįs­lin­ga Ta­ba­riš­kių baž­ny­čios „Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja su šv. Juo­za­pu ir šv. Joa­ki­mu“ pa­veiks­lo iko­nog­ra­fi­ja.

Įdo­mus dar ne­vei­kian­čios Vil­niaus Šv. Jur­gio baž­ny­čios „Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo Ma­ri­jos“ pa­veiks­las, ku­ris, kaip ro­do sig­na­tū­ra, bu­vo nu­ta­py­tas Miun­che­ne 1909 me­tais. Dai­li­nin­kas pa­si­ra­šė tik ini­cia­lais R. F., anot me­no­ty­ri­nin­kų, spren­džiant iš jų ga­li­ma ma­ny­ti, kad kū­ri­nys pri­klau­so šia­me Vo­kie­ti­jos mies­te dir­bu­sio gar­saus re­li­gi­nių pa­veiks­lų ta­py­to­jo Ru­dol­fo Fris­che’s (1859–1923) tep­tu­kui. Ta­ba­riš­kių pa­veiks­le švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja vaiz­duo­ja­ma su sa­vo su­ža­dė­ti­niu šv. Juo­za­pu ir tė­vu šv. Joa­ki­mu. Įra­šas lo­ty­nų kal­ba: In tri­bus pla­ci­tum est spi­ri­tui meo („Trys da­ly­kai pa­tin­ka ma­no sie­lai“ (Sir 25, 1) lei­džia ma­ny­ti, kad tris at­vaiz­do fi­gū­ras ga­li­ma su­vok­ti ir ale­go­riš­kai: „Tai san­tai­ka tarp bro­lių, mei­lė tarp ar­ti­mų ir ge­rai su­tin­ką tarp sa­vęs vy­ras ir žmo­na“ (Sir 25, 2).

Ap­žiū­ri­nė­jant Vil­niaus Šven­to­sios Dva­sios baž­ny­čios XIX am­žiu­je ta­py­tą pa­veiks­lą „Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja“, me­no­ty­ri­nin­kai pa­brė­žė, kad Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos pa­veiks­luo­se įkū­ny­tos teo­lo­gi­nės idė­jos, pa­grin­džian­čios Die­vo Mo­ti­nos, kaip ypa­tin­go­mis ma­lo­nė­mis ap­do­va­no­tos, nuo gim­to­sios nuo­dė­mės ap­sau­go­tos, to­bu­los esy­bės samp­ra­tą. Ma­ri­jos gal­vą su­pan­tis dvy­li­kos žvaigž­džių vai­ni­kas, po ko­jo­mis pa­min­tas mė­nu­lio pjau­tu­vas ir žal­tys, įsi­kan­dęs obuo­lį, – nuo­ro­da į Ap­reiš­ki­me Jo­nui iš­pra­na­šau­tą Mo­te­rį, Nau­ją­ją Ie­vą, ku­ri su­traiš­kys blo­giui gal­vą (Apr, 12, 13). Ma­ri­ją su­pan­tys an­ge­liu­kai iš­reiš­kia Dan­gaus kū­ri­ni­jos džiū­ga­vi­mą. Ne­ži­no­mam dai­li­nin­kui li­ni­jų grakš­tu­mu, ra­mia for­mų ele­gan­ci­ja ir ko­lo­ri­to der­me pa­vy­ko su­kur­ti die­viš­kos har­mo­ni­jos įspū­dį.

Ki­ta, XIX am­žiu­je nu­ta­py­ta „Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja“ - iš Par­uda­mi­nio baž­ny­čios. Se­no­ji Par­uda­mi­nio baž­ny­čia 1867 m. bu­vo su­nai­kin­ta, jos in­ven­to­rius iš­blaš­ky­tas, o nau­jo­jo­je šven­to­vė­je, iš­ki­lu­sio­je 1906–1922 m., vi­zi­ta­ci­jos ak­tai iki An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ne­mi­ni „Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos“ pa­veiks­lo. Ma­tyt, šis kū­ri­nys pa­te­ko į baž­ny­čią vė­liau, iš ki­tos už­da­ry­tos baž­ny­čios. Gal­būt per­ke­liant jis bu­vo ap­kar­py­tas, nes da­bar­ti­nė­je dro­bė­je iš 12 žvaigž­džių vai­ni­ko te­til­po 8 žvaigž­dės. Ma­ri­ja vaiz­duo­ja­ma tra­di­ciš­kai, sto­vin­ti ant Že­mės ru­tu­lio, pa­my­nu­si mė­nu­lį ir žal­tį. Nuo dau­gu­mos šio lai­ko­tar­pio kū­ri­nių pa­veiks­las ski­ria­si ne bal­ta, bet raus­va Mer­ge­lės Ma­ri­jos su­kne­lės spal­va. Rus­vų de­be­sų pri­pil­dy­tas fo­nas be an­ge­liu­kų, gal­būt tuo no­rė­ta iš­reikš­ti, kad Die­vo min­ty­je Ma­ri­ja bu­vo nu­ma­ty­ta am­žių pra­džio­je, dar prieš pa­sau­lio su­kū­ri­mą.

Par­odo­je ga­li­ma ap­žiū­rė­ti pa­veiks­lą, svar­bų li­te­ra­tū­ros mė­gė­jams. Tai „Ap­reiš­ki­mas švč. Mer­ge­lei Ma­ri­jai“. XVIII am­žiaus dro­bė puo­šė Dūkš­tų Šv. Onos baž­ny­čią. Pa­veiks­lo le­gen­da by­lo­ja, kad šis ne­di­de­lis „Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos“ pa­veiks­las ka­dai­se pri­klau­sė poe­tui Ado­mui Mic­ke­vi­čiui. Ne­ži­no­ma po­nia jį nu­pir­ko iš var­žy­ti­nių Par­yžiu­je, o poe­tas An­ta­nas Ed­var­das Odi­ne­cas, kar­tu su tos ge­ra­da­rės 200 rub­lių au­ka, do­va­no­jo nau­jai Dūkš­tų Šv. Onos baž­ny­čiai. Pa­veiks­lą ir jo įsi­gi­ji­mo is­to­ri­ją pri­si­me­na gra­fas Kons­tan­ti­nas Tiš­ke­vi­čius sa­vo kny­go­je „Vi­li­ja ir jos kran­tai“. Ka­dai­se pa­veiks­las ka­bo­jo šo­ni­nia­me al­to­riu­je kai­rė­je Dūkš­tų Šv. Onos baž­ny­čios pu­sė­je, da­bar – ant kai­rio­jo pi­lio­riaus.

Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­ju­je vei­kian­ti par­oda su­tei­kia ga­li­my­bę pri­si­min­ti įvai­rias Baž­ny­čios li­tur­gi­nes šven­tes. Kar­vio Šv. Juo­za­po baž­ny­čios pa­veiks­las „Tri­jų ka­ra­lių ap­lan­ky­mas“ pri­sta­to se­niau­sią Baž­ny­čios li­tur­gi­nių me­tų šven­tę, dar va­di­na­mą „Vieš­pa­ties ap­si­reiš­ki­mo“ iš­kil­me. Ry­tų ša­lių iš­min­čiai gar­bi­na die­viš­ką­jį Kū­di­kį, do­va­no­ja jam auk­są, smil­ka­lus ir mi­rą. Pa­sak le­gen­dos, se­niau­sias iš­min­čius iš tie­sų bu­vo pats jau­niau­sias ir pir­ma­sis pri­puo­lė pa­gar­bin­ti Kū­di­kio, ta­čiau pa­tir­tis ma­ty­ti Die­vą ir die­viš­ka švie­sa jį pri­ver­tė aki­mirks­niu pa­sen­ti.

Ta­ba­riš­kių Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čios XVIII am­žiu­je nu­ta­py­ta „Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja su šv. Juo­za­pu ir šv. Joa­ki­mu“, švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja vaiz­duo­ja­ma su sa­vo su­ža­dė­ti­niu šv. Juo­za­pu ir tė­vu šv. Joa­ki­mu. Šv. Juo­za­pas lai­ko le­li­ją, ty­ru­mo sim­bo­lį, o šv. Joa­ki­mas – laz­dą, pie­mens, tau­tos ved­lio ir ku­ni­go at­ri­bu­tą. Įra­šas lo­ty­nų kal­ba: „In tri­bus pla­ci­tum est spi­ri­tui meo“ („Trys da­ly­kai pa­tin­ka ma­no sie­lai“, Sir 25, 1) lei­džia ma­ny­ti, kad at­vaiz­do fi­gū­ras, tę­siant Šven­to­jo Raš­to ci­ta­tą, ga­li­ma trak­tuo­ti ir ale­go­riš­kai: „Tai san­tai­ka tarp bro­lių, mei­lė tarp ar­ti­mų ir ge­rai su­tin­ką tarp sa­vęs vy­ras ir žmo­na“ (Sir 25, 2).

Šven­ta­sis Raš­tas ne­mi­ni švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos gim­dy­to­jų var­dų, ta­čiau krikš­čio­niš­ko­je tra­di­ci­jo­je šv. Onos ir šv. Joa­ki­mo var­dai ži­no­mi iš apo­kri­fi­nių raš­tų. Le­gen­da by­lo­ja, kad Ma­ri­jos mo­ti­na Ona bu­vo iš­te­kė­ju­si už Joa­ki­mo, il­gai ne­tu­rė­jo vai­kų ir abu la­bai dėl to liū­dė­jo. Šv. Joa­ki­mas pa­si­trau­kė į dy­ku­mą, ir ten po ke­tu­rias­de­šim­ties die­nų ir nak­tų jam pa­si­ro­dė an­ge­las ir pra­ne­šė, kad jo žmo­na Ona lau­kia­si. Pir­mų­jų am­žių Baž­ny­čios ra­šy­to­jai tei­gia, kad Mer­ge­lė Ma­ri­ja, kai jai su­ka­ko tre­ji me­tai, sa­vo tė­vų Joa­ki­mo ir Onos bu­vo at­ves­ta į Je­ru­za­lės šven­to­vę ir ten pa­au­ko­ta Die­vui. Nuo to lai­ko apie Joa­ki­mą ži­nių nė­ra, nors sa­ko­ma, kad šv. Ona su­lau­ku­si aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų. Ma­ri­jos tė­vų vaiz­da­vi­mas iš­pli­to XIV–X­VI a., šv. Joa­ki­mas at­ski­rai be šv. Onos vaiz­duo­ja­mas re­tai, ta­čiau kar­tais abu švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos glo­bė­jai vaiz­duo­ja­mi ša­lia.

Par­odą su­da­ro trys da­lys, jos kons­truo­ja­mos re­mian­tis is­to­ri­niu-teo­lo­gi­niu pri­nci­pu. Pir­mo­je da­ly­je – se­niau­si Die­vo Mo­ti­nos su Kū­di­kiu at­vaiz­dai, va­di­na­mi Ho­de­ge­tria (grai­kiš­kai „Nu­ro­dan­ti ke­lią“). Tai vie­nas se­niau­sių Die­vo Mo­ti­nos vaiz­di­nių. An­tra da­lis skir­ta Ma­ri­jos gy­ve­ni­mą ir pa­mal­du­mo for­mas pri­sta­tan­tiems at­vaiz­dams. Tre­čio­je par­odos da­ly­je ro­do­mi pa­veiks­lai, vaiz­duo­jan­tys Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo švč. Mer­ge­lę Ma­ri­ją.

Dau­gu­mą pa­veiks­lų res­tau­ra­vo Vil­niaus ar­ki­vys­ku­pi­jos res­tau­ra­to­rės: Do­vi­lė Ko­ka­naus­kai­tė, Eg­lė Šev­čen­kie­nė ir Al­ma Va­lic­kie­nė (UAB „Res­tau­ra­ci­jos ir sta­ty­bos tres­tas“), ke­le­tą kū­ri­nių res­tau­ra­vo Rū­ta Ka­siu­ly­tė (Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jus Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cen­tras) ir Juo­za­pas Bla­žiū­nas (MB „Pir­mas tau“).

Par­odos lan­ky­to­jai tu­ri ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti, kaip at­ro­do pa­veiks­las prieš res­tau­ra­vi­mą. Tai - XVII a. pa­bai­go­je – XVIII a. pra­džio­je ne­ži­no­mo au­to­riaus Die­vo Mo­ti­nos iko­na, pa­te­ku­si iš pri­va­čios ko­lek­ci­jos. Iko­na nu­ta­py­ta ant plo­no (apie 2–3 cm) iš dvie­jų len­tų su­da­ry­to me­džio sky­do. Toks sky­das bū­din­gas Bal­ta­ru­si­jos ir Ukrai­nos iko­nų ta­py­bos mo­kyk­lai. Iko­nos pa­grin­das ne­tu­ri įgi­li­ni­mo (kov­čer­go), tai liu­dy­tų, jog at­vaiz­das su­kur­tas ne anks­čiau kaip XVII a. II pu­sė­je. Iko­nos ta­py­ba dvi­ly­pė: vi­su­ma ati­tin­ka iko­nų ta­py­bos ka­no­nus, o de­ta­lės – švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos ir Kū­di­kio vei­dai, Kū­di­kio plaš­ta­ka – ta­py­ti va­ka­rie­tiš­ka na­tū­ra­laus, apim­ti­nio kū­no iliu­zi­ją ku­rian­čia ta­py­bos ma­nie­ra. Tai bū­din­ga va­di­na­ma­jai „va­ka­rų Ru­sios“ iko­nų ta­py­bos mo­kyk­lai. Pats ho­de­ge­tria ti­pas, kai švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja kiek pa­len­ku­si gal­vą, o Kū­di­kis Jė­zus pa­vaiz­duo­tas vil­kin­tis bal­tais marš­ki­nė­liais ir rau­do­na juo­ste­le ant lie­mens, ap­tin­ka­mas Ukrai­nos, Bal­ta­ru­si­jos ir Len­ki­jos mu­zie­jų iko­nų rin­ki­niuo­se, kai kur jis įvar­di­ja­mas kaip „Vil­niaus Die­vo Mo­ti­na“. Ki­taip nei šio iko­nog­ra­fi­nio ti­po iko­no­se, Kū­di­kis Jė­zus lai­mi­na ne dviem pirš­te­liais, bet vi­sa plaš­ta­ka pa­na­šiai kaip Gar­di­no aps­kri­ties Mos­tų baž­ny­čio­je esan­čia­me XVIII a. pra­džios pa­veiks­le.

Lan­ky­to­jai tu­rės ga­li­my­bę da­ly­vau­ti edu­ka­ci­niuo­se ren­gi­niuo­se. Ge­gu­žės 16 d. 15 val. nu­ma­to­ma eks­kur­si­ja po par­odą su jos ku­ra­to­re dr. Si­gi­ta Mas­laus­kai­te-Ma­žy­lie­ne. Par­odos me­tu veiks at­vi­ra edu­ka­ci­nė erd­vė. Spe­cia­lios edu­ka­ci­nės kor­te­lės ma­žie­siems lan­ky­to­jams pa­dės pa­si­jus­ti ti­krais me­no is­to­ri­kais. Vai­kai at­sa­kys į klau­si­mus apie eks­po­na­tus, at­ras pa­veiks­lų de­ta­les, su­si­pa­žins su pa­veiks­luo­se su­tin­ka­mais sim­bo­liais – le­li­ja, žvaigž­džių vai­ni­ku, mė­nu­liu, obuo­liu ar žal­čiu.

Par­oda veiks iki rug­sė­jo 12 d. ir bus nuo­lat pa­pil­do­ma res­tau­ruo­tais kū­ri­niais.