AKTUALIJOS

ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMO IŠKILMĖS

DVASIA, VIEŠPATIE, ATEIK, * spindulių dangaus mums teik,*

žemės klystkelius nušviesk.

Tėve vargstančių nuženk, * savo dovanas dalink, *
mūsų dvasią atgaivink!

Sielų Tu ramintojas, * svečias atlankytojas, *
mielas atgaivintojas.

Darbuose Tu – poilsis, * kaitroje Tu – atvėsis, *
Tu – paguoda liūdesy.

O šviesybe amžina, * skaidrink sielos gilumą, *
stiprinki tikėjimą.

Be Tavųjų dovanų * viskas žmoguje skurdu, *
viskas – atvira žaizda.

Nuvalyk, kas sutepta, * laistyk, kas išdeginta, *
gydyk tai, kas sužeista.

Atitrauk mus nuo klaidų, * dvasios šalty duok jėgų, *
tiesink vingius mūs takų.

Duok mums, mylintiems Tave, * tikintiems Tava galia, *
dovanas septynerias.

Duok dorybių atpildą, * siųsk laimingą pabaigą, *
kviesk į džiaugsmą amžiną.

 

Tęsdamas katechezę apie Krikšto sakramentą, šio trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams popiežius Pranciškus kalbėjo apie krikštu prasidedantį naują tikėjimo gyvenimą, apie krikštą kaip užgrūdinimą kovai su piktojo pagundomis, kurios tyko per visą gyvenimą.

„Krikštas yra „tikėjimo sakramentas“, nes per jį sakramentiniu būdu įžengiama į tikėjimo gyvenimą“, - pradėjo popiežius katechezę, cituodamas Katekizmą. Katechumenai išgyvena tą pačią patirtį, kurią išgyveno samarietė, sutikusi Jėzų prie šulinio, aklas gimęs, kuriam Jėzus atvėrė akis ar Lozorius, išėjęs iš kapo rūsio. Evangelijoje glūdi jėga, sugebanti perkeisti žmogų, kuris ją su tikėjimu priima, jėga, kuri vaduoja iš piktojo valdžios ir moko bei padeda tarnauti Viešpačiui. Tačiau, pridūrė popiežius Pranciškus, toks žmogaus asmeninis atsinaujinimas nėra vien individualus faktas. Katechumenas eina prie krikštyklos ne vienas, bet lydimas visos Bažnyčios maldos.

„Esame lydimi Bažnyčios maldos, - pakartojo Pranciškus. Bažnyčia  meldžiasi už visus, už mus visus. Mes, Bažnyčia, meldžiamės už visus. Koks gražus dalykas – malda už kitus. Deja, dažnai būna, kad jei neturime kokių nors ypatingų poreikių, mes nesimeldžiame. Reikia melstis. Turime vienybėje su visa Bažnyčia melstis už kitus: „Viešpatie, meldžiuosi už tuos žmones, kuriems reikia tavo pagalbos, už tuos, kuriems stinga tikėjimo...“ Neužmirškime, kad Bažnyčia meldžiasi visada. Mes turime įsijungti į šią maldą ir melstis už visą Dievo tautą, už tuos, kam reikia mūsų maldų“.

plačiau

 

  Bernardas Šaknys (g. 1938 m. kovo 18 d. Kurtiškėje, Švenčionių apskritis) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, redaktorius.

 

          1957 m. baigė Tverečiaus vidurinę mokyklą1962 m. – Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą.

  Mokytojavo Baltarusijos Gervėčių ir Girių mokyklose, TverečiujeKlaipėdoje. Žurnalistinę veiklą pradėjo 1958 m. laikraščio „Tarybinis pedagogas“ atsakingasis sekretorius, 1966 m. laikraščio „Tarybinis mokytojas“ korespondentas. 19691991 m. laikraščio „Tiesa“redakcijos korespondentas, skyriaus vedėjas. 19911994 m. Vilniaus technikos universiteto dėstytojas, 19931994 m. redagavo laikraštį „Lietuvių godos“. Nuo 1994 m. birželio mėn. „Valstiečių laikraščio“ žurnalistas.

Apybraižų ir esė paskelbė daugelyje periodinių leidinių. Parašė lietuvių kalbos vadovėlius rusų ir lenkų mokyklų V bei VI klasėms

 

Pelesos knygnešiai

 

Paskutiniame rašinyje pasakojau apie pirmąją ir vienintelę Baltarusijoje  llietuvišką mokyklą, kuri pastatyta ant Lietuvos net devyniasdešimt devyneriems metams išpirktos žemės.  Ir tame senosios Lietuvos plotelyje pastatyta lietuviška mokykla. Ji priklauso Lietuvos švietimo ministerijai, papildžius, kai kuriais  Baltarusijos keltais reikalavimais.

Mokykla nuo pirmųjų dienų direktorės Petronėlės Brazauskienės aktyvios veiklos ir meilės mokytojams ir mokiniams dėka tapo mokslo šviesos spinduliu  visam lietuviškam kraštui. Jai talkino vyras Jonas Brazauskas, krašto lietuvybės motina Marija Kruopienė, mokiniai, mokinių tėvai, vilnietis Izidorius Šimelionis.  Mokykla gausėjo, dauguma tėvų pasitikėjo puikia Pelesos lietuviška mokykla. Gerėjo mokykloje ugdymas, mokytojai vis labiau suprato savo uždavinį ne tik mokyti savo dalyko, bet ir skleisti mokslo žinias visuomenėje.  „Lietuvių godų“ 1994 m.  antrajame   numeryje Pelesos lietuvių mokyklos VI klasės mokinė Teresė Raginyė pasakoja apie  Kalėdų puikiai surengtą šventę. Tai buvo pirmoji eglutė, pradžiuginusi visus žmones. T. Raginytė tapo mėnraščio korespondente ir nuolatine žinių iš Pelesos teikėja.

plačiau
Maloniai prašome skirti 2 procentus pajamų mokesčio Gervėčių parapijai

Mieli Geros valios žmonės. Astravo kraštas (Baltarusija) yra garsus ne tik statoma čia atominė elektrinė bet ir viena iš didžiausių ir gražiausių Baltarusijos bažnyčių. Bažnyčios bokšto aukštis siekia 64 metrus. Bažnyčia neogotikinio stiliaus, viena bokšte, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinio tūrio, trijų navų su transeptu.

 Apie 30 kilometrų nuo sienos nutolęs Gervėčių miestelis yra lietuviško etninio regiono centras, jungiantis apie 15 Baltarusijos teritorijoje išlikusių lietuviškų kaimų. Švenčiausios trejybės bažnyčia - pagrindinis šio krašto simbolis.

  Bažnyčios šventoriuje ir aikštėja auga gražiausias Baltarusijoje dendroparkas. Visas tas grožis ir istorija yra išlaikomi parapijiečių aukomis. Šiandien Gervėčių parapijoje gyvena apie 1500 žmonių. Iš jų 610 pensininkai gaunantis apie 100 Eurų pensiją bei 250 vaiku.  Apie 150 gyventojų yra pravoslavai.   

Mielus tautiečius bei visus geros valios žmonės nuoširdžiai prašome paremti Gervėčių bažnyčia skiriant 2 ar bent 1 procentus pajamų mokesčio.

 

Jūsų palaikymas mums yra labai svarbus! 2 procentų pajamų mokesčio dalies parama, kurią Jūs galite skirti Gervėčių parapijai, yra reikšmingas indėlis plėtojant religinę, kultūrinę, šviečiamąją, edukacinę ir informacinę veiklą.

Jums tereikia užpildyti prašymą (forma FR 0512) iki šių metų gegužės 1 d.

 

Prašymą galima pateikti:

1. elektroniniu būdu per EDS arba per e.VMI mobiliąją aplikaciją;

2. įteikti tiesiogiai mokesčių administratoriui;

3. išsiųsti paštu į VMI prie FM.

 

Prašymui reikalingi duomenys:

Nuolatinio Lietuvos gyventojo vardas, pavardė, nuolatinė gyvenamoji vieta, asmens kodas

Paramos gavėjo pilnas pavadinimas: Gervėčių Krašto Rėmimo Fondas

Įstaigos kodas: 192008174

Prašoma pervesti pajamų mokesčio dalis: (2 %), ar (1%).

 

Popiežiaus maldos intencija kovo mėnesiui

Dabartiniai laikai iš mūsų reikalauja gilaus įžvalgumo. Tarp daugybės balsų turime atpažinti Viešpaties balsą, tą Jo balsą, kuris mus veda į Prisikėlimą, į Gyvenimą, balsą, kuris mus vaduoja iš „mirties kultūros“.Turime „suprasti iš vidaus“ tai, ko Viešpats mus prašo, kad gyventume meile ir vykdytume jo meilės misiją.Visi kartu melskimės, kad Bažnyčia suprastų dvasinio įžvalgumo ugdymo svarbą tiek asmeniniame, tiek ir bendruomeniniame gyvenime.

Pirmadienis po Sekminių – Marijos, Bažnyčios Motinos šventė

Vasario 11-ąją pasirašytas, Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos dekretas, kuriuo į Bažnyčios liturginį kalendorių įvedama Marijos – Bažnyčios Motinos šventė. Jį kasmet bus švenčiama pirmadienį po Sekminių iškilmės. Šiemet tai bus gegužės 21 d.

 

Kongregacijos dekrete rašoma, kad Bažnyčia mūsų laikais džiugiai pagerbdama Dievo Motiną, apmąstydama Kristaus slėpinį ir savo pačios prigimtį, negalėjo užmiršti, kad ta Moteris, Mergelė Marija, būdama Kristaus Motina kartu yra ir Bažnyčios Motina. Tokio įsitikinimo užuominas aptinkame jau šv. Augustino ir šv. Leono Didžiojo žodžiuose. Pirmasis sako, kad Marija yra Kristaus kūno narių motina, nes ji savo meile palydi tikinčiuosius Bažnyčioje; antrasis, sakydamas, kad Galvos gimimas yra ir Kūno gimimas, nurodo, kad Marija, būdama Kristaus, Dievo Sūnaus motina, tuo pat metu yra ir jo mistinio kūno narių, tai yra Bažnyčios motina. Šias išvadas, - sakoma dekrete, - lemia tai, kad Marija yra Dievo Motina, esanti glaudžioje vienybėje su Išganytoju, kurio atliktas darbas pasiekė savo ant kryžiaus.

 

Prie kryžiaus stovėjusiai Motinai Sūnus paliko savo meilės testamentą ir tą akimirką ji tapo motina visiems, mylimojo mokinio atstovaujamiems žmonėms. Ji visus, kaip savo vaikus, gimdo naujam dvasiniam gyvenimui ir su meile rūpinasi ant kryžiaus mirusio Kristaus įkurta Bažnyčia. O Kristus, savo ruožtu, mylimojo mokinio asmenyje visus žmones paskyrė savo meilės Motinai paveldėtojais, kad visi ją su meile priimtų.

 

Rūpestingą vadovavimą gimstančiai Bažnyčiai Marija pradėjo jau Paskutinės vakarienė menėje, kartu su apaštalais melsdamasi ir laukdama Šventosios Dvasios atsiuntimo, - rašoma Kulto ir sakramentų kongregacijos dekrete. Tai suvokdami amžių tėkmėje krikščionys Marijos šaukėsi, ją vadindami tikinčiųjų, mokinių, iš Kristaus naujai gimusiųjų Motina, o taip pat ir „Bažnyčios Motina“, kaip liudija dvasinių autorių ir netgi popiežių Benedikto XIV ir Leono XIII mokymo tekstai.

 

Tuo remdamasis palaimintasis popiežius Paulius VI 1964 m. lapkričio 21 d. užbaigdamas Vatikano II Susirinkimo trečiąją sesiją paskelbė Švenčiausiąją Mergelę Mariją „Bažnyčios Motina“, „tai yra visos krikščionių tautos, tikinčiųjų ir ganytojų, kurie ją vadina mylima Motina“ ir nustatė, kad „visa krikščionių tauta šauktųsi Dievo Motinos užtarimo, kreipdamasi į ją šiuo meilingu vardu“.

Šventasis Sostas, švenčiant 1975 Šventuosius metus, pasiūlė votyvines Mišias Švenčiausiosios Mergelės Marijos – Bažnyčios Motinos garbei, kurios vėliau buvo įtrauktos į Romos Mišiolą. 1980 m. tokia invokacija buvo įterpta į Loreto litaniją. 1986 m. naujomis formulėmis buvo papildyti Dievo Motinos garbei skirtų Mišių rinkiniai. Kai kurioms to prašiusioms šalims, vyskupijoms ar vienuolijoms buvo suteiktas leidimas Bažnyčios Motinos minėjimą įtraukyti į savo vietinius liturginius kalendorius.

 

Popiežius Pranciškus, norėdamas, kad ši pamaldumo forma ganytojuose, pašvęstuosiuose ir tikinčiuosiuose dar labiau brandintų motinišką Bažnyčios sampratą, o taip pat nuoširdų pamaldumą Marijai, nurodė, kad Švenčiausiosios Mergelės Marijos – Bažnyčios Motinos minėjimas būdų įrašytas į visos Romos Bažnyčios kalendorių ir kasmet švenčiamas pirmadienį po Sekminių.

Ši šventė padės mums atsiminti, kad krikščioniškas gyvenimas auga tik tuomet, kai jis remiasi Kryžiaus slėpiniu, Kristaus auka Eucharistijos puotoje, Dievui pasiaukojusia Mergele Marija, Išganytojo ir išganytųjų Motina.

 

Šis minėjimas turės būti įrašytas į visus kalendorius ir liturgines knygas, naudojamas aukojant Mišias ir Valandų liturgijoje. Prie dekreto pridedami atitinkami tekstai, kurie Vyskupų konferencijų išversti ir aprobuoti turės būti paskelbti, gavę kongregacijos patvirtinimą.

 

Ten kur Marijos – Bažnyčios Motinos minėjimas jau švenčiamas, anksčiau gavus specialų leidimą, jei jis švenčiamas kitą dieną arba aukštesniu liturginiu laipsniu, tokiu pat būdu jį bus galima švęsti ir ateityje, - skelbia Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarko kongregacijos dekretas. (Vatikano radijas)

Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi [...]“. (Iš nekrologo apie Jurgį Matulaitį.)

Toks istorinės reikšmės arkivyskupo Jurgio Matulaičio vertinimas paimtas iš Lietuvos vyriausybės oficiozinio dienraščio „Lietuva“ vedamojo, pavadinto „Skaudus smūgis“. Kriptonimu K. J. pasirašęs autorius, iš tikrųjų Kazimieras Jokantas (1880–1942), buvo gydytojas, Lietuvos valstybės veikėjas (1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, Seimo narys, „Lietuvos“ vyriausiasis redaktorius, švietimo ministras (du kartus), lotynų–lietuvių kalbų žodyno autorius), 1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Altajaus kraštą, kur Ypatingojo pasitarimo nuteistas mirti, 1942 m. rugpjūčio 25 d. sušaudytas.

Išskirtinį vertinimą pagrįsdamas pirmiausia asmens moralinėmis savybėmis, įtaka visuomenės dorinimui, autorius teigia, kad arkivyskupas Jurgis Matulaitis – „tobulos asmenybės pavyzdys“, kad jis „ [...] visų ne tik labai gerbiamas, bet ir labai mylimas, buvo visų pripažintas neginčijamas autoritetas ne tiek dėl savo padėties[!], kiek dėl asmens ypatybių. Jo įtaka visuomenei augo kasdien, prisirišimas prie jo buvo tikrai nepaprastas“. Pabrėžiama: „[...] jis matė mūsų tautos silpnumus, gydė ją [tautą] nuo moralinio pakrikimo ir tai su tokia meile ir atsidavimu, kaip niekas kitas“. „Didis smūgis ištiko mūsų tautą, mirus tam dvasios galiūnui, mūsų ideališkam dorintojui. Nustojome didžiausio žmogaus, kurį mūsų tauta kada nors yra turėjusi amžių bėgyje.“

Savo vertinimo lygiu „Lietuvos“ vedamasis tarp gausybės nekrologų, atsiminimų puslapėlių, žinučių, atrodo, yra vienintelis. Tačiau, pagrįstas moralinėmis asmens savybėmis, kaip jis susisieja su šventumo, apaštališkumo pripažinimu, minėtoje literatūroje plaukusiu tiesiog nesulaikomu srautu, įgijusiu vox populi „liaudies balso“ išraišką.

Įprasta teigti, jog pirmasis apie arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventumą prabilęs Vaižgantas. Laidotuvių dieną (1927 m. sausio 29 d.) savo straipsnyje „Mirė Jurgis Matulaitis“ jis parašė: „Aš pavydžiu dr. Jurgiui Matulaičiui: kur jis ėjo, kur žengė, ką tik dirbo, visur ir visi gaubė jį teisybės [pirmiausia!] ir brolybės apsiaustu [...]. Jis turėjo visų naštą pakelti ir kažin kur, kažin kam Galingam nunešti, kad likusiems būtų lengviau. Jis mirė in odore sanctitatis [šventumo kvapsnyje]. Ar tik žmonių širdys nebus numaniusios, kad vyskupas Jurgis galės būti ir danguje vargšų žmonelių užtarytojas? Man lengva tuo tikėti.“

plačiau
Mariologinis kongresas Trakuose

Artėjant Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos karūnacijos 300 metų jubiliejui, gruodžio 8-10 d. Trakuose vyko Mariologinis kongresas. Gruodžio 8 d., penktadienį, į baziliką rinkosi arkivyskupijos jaunimas. Vakaras prasidėjo jėzuito Eugenijaus Puzynios katecheze. Jo žodis įvedė jaunimą į Rožinio maldą, padėjo atrasti Mariją savo gyvenime, melstis neišsiblaškius, o žvelgiant Marijai į akis.

Po katechezės jauni žmonės užrašė savo intencijas. Prasidėjo gyva rožinio malda, kuri šviečiant žvakėms, tęsėsi palei ežerą visame Trakų miestelyje, neaplenkiant karaimų ir totorių namų, kurie nuo seno gerbė Trakų Dievo Motinos paveikslą.

Po šviesos rožinio jaunimas grįžo į baziliką ir šventė tęsėsi eucharistijoje.  Jai vadovavo vyskupas nominatas Darius Trijonis. Jis ragino jaunimą niekada neprarasti vilties ir žvelgti į Mariją, kuri pirmoji praskynė mums kelią į dangų. Šventė baigėsi linksmavakariu Trakų kultūros centre.

Gruodžio 9d. šeštadienis buvo gausus konferencijų ir paskaitų. Vyko forumas. Apie Marijos mokinystę pasisakė dr. doc. Vytautas Ališauskas. Jis kalbėjo, kad mokinystė turėjo ženklinti visą Marijos gyvenimą. Ji stengėsi įsiklausyti ką kalba Jėzus. Įsiklausymas, noras išgirsti Jėzaus mokymą yra tikros mokinystės ženklas.  Kun. dr. Arnoldas Valkauskas apžvelgė svarbiausias dogmas apie Mariją ir jų svarbą mūsų tikėjime. Žvilgsnį į mariologiją per  popiežiaus Jono Pauliaus II raštus, nukreipė svečiai iš Lenkijos kun. prof. habil. dr. Stanislaw Napiorkowski  ir dr. Monika Walus.

Po pietų dalyviai turėjo galimybę pasirinkti patinkančią teminę grupę: apie kreipinių Švč. Mergelės Marijos litanijoje prasmę, pagarbą Marijai Šv. Rašte, Marijos ikonografinius tipus ir Marijos giesmes grigališkojo choralo repertuare. Taip pat buvo galimybė dalyvauti ekskursijoje, kuri vyko pačioje bazilikoje. Vakaro staigmena- vieno veiksmo spektaklis apie raupsuotųjų kunigą Damianą de Veusterį.

Paskutinę kongreso dieną gruodžio 10-ąją, sekmadienį, apvainikavo šv. Mišios, kurioms vadovavo vyskupas Arūnas Poniškaitis. Homilijoje jis kalbėjo: „Marija tapo artima kiekvienam iš mūsų  savo gebėjimu išgirsti Dievo žodį ir jį priimti. Jos, kaip nusidėjėlių gynėjos, žvilgsnis ieško mūsų, kad pakviestų mus prie Dievo gailestingumo. Marija, po angelo apreiškimo, neliko užsidariusi savyje. Pasuko ten, kur galės pasidalinti džiaugsmu ir pagelbėti. Taip gelbstimas pasaulis, kai žengiama konkrečiais žingsniais link kito žmogaus, kuriam mūsų pagalbos ir artumo reikia“.

2017 m. lapkričio 20–22 dienomis Vilniuje vyko Lietuvos vyskupų konferencijos plenarinis posėdis. Jame dalyvavo arkivyskupai G. Grušas, L. Virbalas, P. López Quintana, S. Tamkevičius; vyskupai E. Bartulis, J. Boruta, J. Ivanauskas, J. Kauneckas, K. Kėvalas, R. Norvila, A. Poniškaitis, L. Vodopjanovas ir vyskupas nominatas D. Trijonis.

Plenarinį posėdį įžanginiu žodžiu pradėjo Apaštalinis Nuncijus Lietuvai arkivysk. Pedro López Quintana, kuris pasveikino susirinkusiuosius, informavo juos apie Popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą galimybę bei ragino melstis, kad toks vizitas taptų įmanomu.

LVK generaliniam sekretoriui kun. K. Smilgevičiui pristačius visų Lietuvos vyskupų konferencijos renkamų bei tvirtinamų pareigybių sąrašą, savo trejų metų veiklą trumpai apžvelgė LVK pirmininkas bei visų konferencijos komisijų ir tarybų pirmininkai. Pasibaigus jų kadencijai, buvo renkami nauji LVK struktūrų nariai. Trejų metų kadencijai Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku buvo išrinktas Vilniaus arkivyskupas metropolitas G. Grušas, o vicepirmininku – Kauno arkivyskupas metropolitas L. Virbalas. Buvo atnaujinta LVK Nuolatinės tarybos sudėtis. Jos nariais nuo šiol yra arkivysk. G. Grušas, arkivysk. L. Virbalas ir vysk. K. Kėvalas. LVK Visuomenės informavimo priemonių komisijos pirmininku išrinktas arkivysk. G. Grušas, nariais – arkivysk. L. Virbalas, vysk. K. Kėvalas, o sekretore – Ž. Peluritienė. LVK Liturgijos komisijos pirmininku išrinktas arkivysk. L. Virbalas, nariais – vysk. R. Norvila, vysk. A. Poniškaitis, vysk. L. Vodopjanovas, o sekretoriumi – kun. K. Palikša. LVK Vienuolijų reikalų komisijos pirmininku išrinktas vysk. L. Vodopjanovas, nariais – vysk. E. Bartulis, vysk. A. Poniškaitis, o sekretore – ses. Asta Venskauskaitė ACJ. Ekumeninių reikalų ir Jaunimo reikalų tarybų pirmininku išrinktas vyskupas nominatas D. Trijonis. Socialinių reikalų tarybos pirmininku vėl išrinktas vysk. K. Kėvalas, o pirmininkavimas Šeimos reikalų tarybai patikėtas vysk. A. Poniškaičiui. LVK Socialinių reikalų tarybos pirmininkas Telšių vyskupas K. Kėvalas posėdyje taip pat išrinktas Jūrų apaštalavimo nacionaliniu direktoriumi.

plačiau
ŠI SEKMADIENĮ, gruodžio 3 d.

ŠI SEKMADIENĮ, gruodžio 3 d., prasideda ADVENTAS– ramybės ir susikaupimo laikotarpis, krikščionybėje žymintis laiką, kuomet tikintieji laukia JĖZAUS gimimo metinių ir ruošiasi joms.
Šis vainikas su keturiomis žvakėmis – tai ADVENTO simbolis. Evangelijos įkvėpta, Bažnyčia su degančiais žiburiais budi ir laukia VIEŠPATIES ATĖJIMO. 
ADVENTAS– trumpiausios metų dienos ir ilgiausios naktys, todėl ir mes patys dabar pasiilgstame šviesos, mokomės ją branginti ir dėkoti už ją PASAULIO KŪRĖJUI.

(uždegus pirmąją žvakę)

DIEVE, mūsų TĖVE. Tu pamilai šią žemę ir jos gyventojus, todėl atsiuntei savo SŪNŲ, kuris tapo mūsų broliu ir gelbėdamas mus atidavė savo gyvybę ant kryžiaus. 
Tačiau tu, TĖVE, prikėlei jį iš mirties ir išaukštinai, kad mes visuomet galėtume su pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į TAVE. 
TAVO SŪNUS JĖZUS yra gyvas čia, mūsų bendruomenėje, ir tu nuolat kvieti mus JĮ atpažinti ir pamilti. 
ŠIANDIEN mes pradedame švęsti ADVENTĄ – laukimo, budėjimo, atsinaujinimo dienas. 
Ši uždegta žvakė tegul liudija mūsų troškimą priimti JĖZŲ į savo širdis ir drauge su juo tave garbinti ir tau dėkoti, TĖVE.

TU per amžius esi didis savo gailestingumu ir meile. 
AMEN.

Naujojo Testamento vertimas į baltarusių kalbą
 

Šeštadienį Minske buvo pristatytas Naujojo Testamento vertimas į baltarusių kalbą. Pirmas visų Naujojo Testamento knygų vertimo pristatymas buvo vienas pagrindinių momentų Minske vykusio simpoziumo, skirto Pranciškaus Skorinos pirmojo Biblijos leidimo rusėnų kalba 500 metų sukakčiai. Šešioliktojo amžiaus humanistas ir spaustuvininkas, Vilniuje ir Prahoje leidęs knygas rusėnų kalba, laikomas baltarusių raštijos pradininku.

Minske vykusiame simpoziume kartu su katalikais, dalyvavo taip pat ortodoksų ir baltarusių pasaulietiškosios inteligentijos atstovai. Susitikime dalyvavęs apaštališkasis nuncijus arkivysk. Gabor Pinter sakė, kad Naujojo Testamento vertimas yra akivaizdus ženklas, liudijantis apie katalikų bendruomenė gyvybingumą ir jos vystymąsi. Ta pačia proga kalbėjęs Minsko arkivyskupas Tadeusz Kondrusiewicz priminė kokia sunkiai pasiekiama brangenybė buvo Biblija sovietinių persekiojimų metais. Šiandien ji pagaliau gali pasiekti visus, padėti žmonėms būti sąmoningais  tikinčiųjų bendruomenės nariais.

Naujas viso Šventojo Rašto vertimas į šiuolaikinę baltarusių kalbą buvo pradėtas atgavus religijos laisvę, po 1990 m. Naujojo Testamento vertimas jau išleistas ir pristatytas šeštadienį. Senasis Testamentas dar verčiamas. (Vatikano radijas)

 
Popiežius: kuo greičiau teįsigalioja nauja santuokos bylų tvarka

Šeštadienio rytą popiežius Pranciškus susitiko su kasmet Romos Rotos tribunolo rengiamų kursų dalyviais – bažnytinių teismų teisėjais ir darbuotojais, kunigais ir pasauliečiais. Šiemet kursų tema buvo popiežiaus Pranciškaus neseniai paskelbtais dviem juridiniais aktais (motu proprio „Mitis Iudex Dominus Iesus“ ir „Mitis et misericors Iesus“) reformuota santuokos bylų bažnytiniuose teisimuose procedūra, ypač įvestas vadinamasis „trumpesnis procesas“. Tais atvejais kai santuokos negaliojimas akivaizdus, vietos vyskupui suteikta teisė pačiam ištirti santuokos negaliojimo atvejį ir priimti sprendimą.

Šeštadienio audiencijos dalyviams sakytoje kalboje popiežius patikslino kai kuriuos esminius dalykus, kuriais turi vadovautis vadinamasis „trumpesnis procesas“. Šiame procese vienintelis teisėjas yra vietinei Bažnyčiai vadovaujantis vyskupas. Teisėjo galia glūdi jam suteiktoje sielovadinėje misoje. „Trumpesnis procesas“ taip pat nėra opcija, kurią vyskupas gali rinktis arba nesirinkti, bet yra pareiga, tekanti iš jo konsekracijos ir jam suteiktos misijos. Jam priklauso kompetencija visose trijose „trupesniojo proceso“ fazėse – jis bylą pradeda, jis tiria, ir jis priima sprendimą. Tirti bylą vyskupui padeda teisėjas arba kitas teismo narys, dalyvaujant ir santuokinio ryšio gynėjui. Jei vyskupas  savo vyskupijoje neturi kompetentingų pagalbininkų, gali kreiptis pagalbos į kitą vyskupą. „Trumpesnis procesas“ turi užsibaigti per vieną sesiją. „Trumpesnis procesas“ negali būti perduotas tarpdieceziniam tribunolui, nes tai prieštarautų vyskupo kaip savo bendruomenės tėvo, galvos ir teisėjo pašaukimui.

Šeštadienio ryto audiencijos metu popiežius priminė, kad santuokos bylų procedūros reforma yra šeimai skirtų dviejų Vyskupų Sinodo  asamblėjų rezultatas. Ragindamas kuo greičiau visose vyskupijose įgyvendinti šią reformą, popiežius teisėjus ir teismų darbuotojus prašė įsijausti į padėtį žmonių, kurie dažnai kentėdami ir vieniši laukia, kad bažnytinis teisingumas padėtų jiems atgauti sąžinės ramybę ir suprasti koks yra Dievo valios atsakas į jų troškimą priimti Eucharistiją. (Vatikano radijas)

Popiežius Pranciškus paragino tikinčiuosius Mišiose nusiteikti ir elgtis pagarbiai, nes dalyvavimas mišių aukoje yra kaip ėjimas į Kalvariją, kur Jėzus vardan mūsų atidavė savo gyvybę.

Iš esmės, kas yra Mišios? klausė popiežius Pranciškus trečiadienio bendrojoje audiencijoje tęsdamas katechezę apie Mišias. Mišios yra Kristaus Velykų slėpinio atminimas. Jose tampame Kristaus pergalės prieš nuodėmę ir mirtį dalyviais, jos pilnutinai įprasmina mūsų gyvenimą.

Todėl turime visų pirma suprasti ką reiškia atminimas. Pagal biblinę sampratą atminimas nėra tik prisiminimas praeities įvykių, nes atminimas tam tikru būdu sudabartina prisiminimus. Izraelis būtent šitaip supranta išsivadavimą iš Egipto. Kiekvieną kartą švenčiant Velykas, Išėjimo įvykiai atsikartoja tikinčiųjų atmintyje, kad jie derintų su jais savo gyvenimą. Jėzus, per savo kančią, mirtį, prisikėlimą ir įžengimą į dangų pilnutinai užbaigė Velykas. Todėl Mišios yra Jo Velykų ir Jo „Išėjimo“ atminimas, ne tik prisiminimas, ne! o daugiau: tai sudabartinimas to, kas įvyko prieš du tūkstančius metų.

Eucharistija visuomet mus iškelia iki pat Dievo išganančio veiksmo viršūnės: Viešpats Jėzus, vardan mūsų tapdamas laužiama duona, išlieja mums savo gailestingumą ir meilę taip, kaip ant kryžiaus, šitaip atnaujindamas mūsų širdis, mūsų egzistenciją ir būdą kuriuo bendraujame su Juo ir su broliais. Vatikano antrasis susirinkimas sako: Kada tik ant altoriaus atnašaujama kryžiaus auka, kuria jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus, vykdomas mūsų atpirkimo darbas.

Kiekvienas Eucharistijos šventimas yra Prisikėlusio Kristaus, kaip saulėlydžio nežinančios saulės, spindulys. Dalyvauti Mišiose, ypač sekmadienio Mišiose, reiškia įžengti į Prisikėlusiojo pergalę, būti apšviestais Jo šviesos, sušildytais jo šilumos. Per dalyvavimą Mišiose Šventoji Dvasia mus paverčia dalyviais dieviškojo gyvenimo, kuris gali perkeisti mūsų mirtingą būseną. Eidamas per mirtį į gyvenimą, per laiką į amžinybę, Viešpats Jėzus atsiveda ir mus, kad su Juo būtume Velykose. Mišiose įvyksta Velykos. Mes, per Mišias, esame prie Jėzaus, mirusio ir prisikėlusio, ir jis mus veda pirmyn, į amžinąjį gyvenimą. Mišiose susivienijame su Juo. Kristus mumyse gyvena ir mes Jame. Šv. Paulius sako: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“.

plačiau

Žinok, skaitytojau, kad iš visų turtų, kuriuos turi pasaulis, visų didžiausias ir visų brangiausias yra šv. Mišios. Šv. Mišių vertė yra begalinė. Todėl to turto nežinojimas ir nesinaudojimas juo yra viena iš pačių didžiųjų nelaimių, kurios gali ištikti žmogų.

Tas šv. Mišių turtas dabartiniais laikais yra lyg žemėje užkastas, retam kam težinomas, nes apie šv. Mišias mažai rašoma, mažai aiškinama per pamokslus ar katekizmo pamokas. Tačiau visuotinis Tridento Susirinkimas griežtai įsakė kunigams dažnai aiškinti žmonėms apie šv. Mišias.

Dėl to žmonės paprastai nežino to begalinio šv. Mišių turto. Jie labai lengvai apleidžia Mišias šventadieniais, o jei dalyvauja Mišiose, tai be tinkamo pamaldumo, atšalę.

Kad mūsų žmonės bent kiek pažintų tą begalinį šv. Mišių turtą ir juo tinkamiau naudotųsi, parašiau šią knygelę.

Perskaityk ją, apmąstydamas, įsigilindamas į tai, kas čia pasakyta. Juo geriau suprasi, kokias dideles dovanas mums teikia mieliausias Išganytojas per šv. Mišias, tuo labiau imsi Jį mylėti, tuo labiau pasirūpinsi niekuomet neapleisti Mišių, jose dalyvausi su didesniu pamaldumu, o tai, be abejonės, padės tau pasiekti amžinąją laimę.

plačiau